1-800-DAINAD : BŪTA : Priešvelykiniai įvykiai Balkanuose ir Šiauliuose

Iš esmės džiaugiuosi nugalėjusi norą penktadienį eilinį kartą suspėti visur. Na, taip, kontroversiškąjį „MC Battle“ būtų buvę įdomu įvertinti iš visiškos šalies, Manfedo balius su keliolika vertingų DJ irgi, girdėjau, neapsiėjo be daugybės pliusų, ir taip toliau, ir panašiai. Bet aš buvau stipri ir vienintelę klubinėjimo valandą atidaviau „Baltic Balkan“. Na, neskaitant „Mix Subo“ – ypatingai gerai įžangai į savaitgalį pasitarnavo iškalbingieji Lencas, Saga ir Karalius. Beje, ir tikrai nykščio viršun vertą miksą sugrojęs. Kadangi Loranas Vaitkus vis dar velykauja, nuorodos į laidą duoti negaliu...

Taigi „Baltic Balkan Bang“. Ne pirmas kartas labiau šoumenų, nei didžėjų „Gorky“, bet belieka iškart pasigailėti, kad į oro sąlygas šįkart neatsižvelgta. Užgriuvus netikėtai pavasarinio karščio bangai daug daugiau vilniečių galėjai sutikti gatvėse, nei po stogais. Todėl „Gorky“ rūsyje šoko apie 20 žmonių, pirmajame aukšte, kurio kabaretinę nuotaiką kaip visuomet tinkamai kūrė bangietis Ryklys, – kiek daugiau, o visi kiti sėdėjo prie lauko staliukų. Rėkė, džiaugėsi, didžiavosi mėlynėmis ir kitaip šventė penktadienį. Visaip kitaip, tik ne šokių aikštelėje!

Varu nieko į ją nenuvarysi, bet, tikiu, jei dalis šventėjų būtų bent akį užmetę į rūsį, būtų jame bent pusvalandžiui ir užsilikę. Nes tai, ką išdarinėjo „Baltic Balkan“ svečias, buvo tikrai fantasmagoriška net ir šiai karnavalų serijai. Paryžietis DJ ClicK – senbuvis ir tikra žvaigždė pasaulinės muzikos didžėjų scenoje, šiaip, spėju, pakankamai nedidelėje. Apie šio tolimų kraštų jungėjo, nereikalaujančio vizų, nuopelnus galima pasiskaityti tikrai ne vienoje interneto stotelėje, aš gi paliudysiu, ką regėjau savo akimis.

Miniatiūrinis Eifelio bokštas. Dramblio galva besididžiuojanti dievybė Ganeša. Vietoj plokštelės ant patefono besisukanti gal Marija, o gal ir šiaip statulėlė. Ir tai tik dalis „šiaip dalykėlių“, kuriuos DJ ClicK atsigabeno iš esmės vien tam, kad papuoštų savo darbo vietą. „Ne šiaip“, o papildomam garso sluoksniui kurti iš svečio lagamino išlindo pats tikriausias tereminas (!!!), dambrelis (!!!), visokios birbynės... Na, buvo tikrai įspūdinga turint omenyje, kad tuo pačiu prancūzas dar ir dviem CD grotuvais operavo. Ir ta operacija nebuvo tiesiog folk, gipsy pop ir panašių melodijų popuri – serbiškas dūdas pratęsdavo, pavyzdžiui, tikrų tikriausia acid linija.

Žodžiu, iki šiol galvojau, kad tokią siurrealistinę diskoteką įmanoma tik susapnuoti. Juk dar buvo ir pusnuogių vyrų iš stuomens ir iš liemens, plėšiusių vienas kitam iš rankų tamburiną ir besisukusių ant šokių aikštelėje iškilusios pakylos. Bet, kaip minėjau, lankytojų masė buvo toli gražu ne kritinė, tad DJ ClicK į minią nuo pulto nenėrė, o toks judesys būtų buvęs labai natūralus jo veiksmų pratęsimas. „Baltic Balkan“ sekretorius Marulis sakė „gaila Kliko“, nors man labiau gaila tų, kurie tuo metu triukšmavo lauke. Bet kai nežinai, ką praradai, juk ir neskauda, ar ne?

Šeštadienio dieną vėl aplankiusi „Gorky“ salioną ir sužinojusi, kad neįvardintas „Baltic Balkan“ narys jame ir nakvojo, galiausiai surinkau ekipažą kelionei į Šiaulius. Praėjusią savaitę – iškilūs apskrities muzikos apdovanojimai, dabar gi visiškai kita Lietuvos Memfio pusė. Reivas. Reivas „Elnio“ fabrike – „Inferno“.

Įsikibau į parankę namo grįžusiai vilnietiškai savo draugei ir skubėjau apžiūrinėti buvusių cechų ir kitų industrinės paskirties, taigi netvarkingoms šėlionėms puikiai tinkančių, patalpų. Vietos akiai buvo daugiau nei užtektinai, nes, kitaip nei praėjusiais ar dar ankstesniais metais, „Inferno“, deja, susilaukė mažesnio šiauliečių, o ir miesto svečių, dėmesio. Kaltinčiau gal Velykas – ne visi tėvai noriai padūkusius vaikus nuo grandinės paleidžia, kai sekmadienio rytą privalu būti žvaliems. Nes nusibosti laiko lyg dar nebuvo – tokio masto ir turinio renginiai ketvirtame pagal dydį Lietuvos mieste yra retenybė. Na, nevertėtų nurašyti ir tą pačią naktį „Havanoje“ šeimininkavusių „LABAS smogikų“ – potencialių pragaro smalos gėrėjų dalis greičiausiai nubyrėjo ten.

Kaip bebūtų, „Inferno“ muzikinių erdvių šeštadienį buvo visos trys su puse (roko koncertai baigėsi dar iki mums tą salę atrandant). Programa gana kardinaliai skyrėsi nuo penktadieninės – techno ir gyvą elektroniką pakeitė repas („Despotin‘“ erdvė), trance („Yaga“ erdvė) ir dubstep („Basscake“ erdvė), tik niekur nedingo drum’n’bass (irgi „Basscake“). Veikėjai gi patys įvairiausi – nuo mano Vilniuje ir taip kiekvieną savaitgalį sutinkamų iki rečiau girdimų kauniečių, be abejo, ir šiauliečių. Beje, barui buvo skirta visiškai atskira salė, ir ji buvo tuščia! Visą naktį! Labai keista, tuo labiau, kad girdėjau atsiliepimų apie penktadienį nesibaigusias eiles, bet pasibaigusią angliarūgštę.

Tie, kurie vietoj buvimo gerais vaikais rinkosi pragarą, buvo tikrai smagiai margi. Kai kurie, tiesa, pavargo anksčiau laiko ir mums kiek po vidurnakčio atvykus jau snaudė pakampėse (gal aršus penktadienis kaltas, nes miegojo ne tik šokėjai, bet ir artistai), kiti gi plačioje fabriko laiptinėje šoko breiką, sukosi aplink lazdą ir buvo panašūs į Rusijos prezidentą (stebėtinai) ir prisigalvojo įvairių kitų pramogų. Tai, aišku, smagu, ir leidžia „Inferno“ prisiminti kaip spalvingą įvykį, bet kai kurioms scenoms tikrai nebūtų pamaišiusi papildoma dešimtis ar dvi palaikytojų.

„Yaga“ erdvė tam tikra prasme mane domino labiausiai – trance viešumoje išgirstu gal tik porą kartų per metus. Dėl to galima kaltinti tingumą – „dedicated“ tokio tipo renginiuose niekaip nepavyksta apsilankyti, todėl visomis žanro spalvomis (garso ir įvaizdžio) džiaugiuosi festivaliuose. Deja, šiemet „Inferno“ išnešančioms kelionėms po save skyrė tik siauroką kambarėlį, kuriame jokios dekoracijos netilpo. Tik pora lazerių... Bet pusvalandį visgi puikiai pašokau. Internete skelbiamas line-up skiriasi nuo to, kurį mačiau priklijuotą ant sienos, tad geriau nesipainiosiu, kas ten ką grojo.

Programa kiek painiojosi ir „Despotin‘“ valdose. Justas Fresh susirgo, Pew Cew Jazzman sumaišė dieną su naktim... Viso ko centre labai kietus beats krovė ir pats tuo džiaugėsi Vaiper – buvo „yeah“, tik, kaip minėjau, tuštoka.

„Basscake“ tuo tarpu tapo stipriausia nakties vieta ir masės, ir garso prasme. „Soundboys.lt“ čia užtaisė tikrą fiziologinę bombą – tikiuosi, visi po vakarėlio liko vaisingais ir protingais! Smagu buvo pagaliau išvysti ne viename forume pagirtus, o ir pabartus „M-Theory“ – sceninis judrumas tikrai pagirtinas, o ir mėtomos dubstep dešros buvo be jokių nereikalingų konservantų.

Po „M-Theory“ ir kūrinių riebalo apimtimi pasistengusio neatsilikti Mark Splinter aš, jei būčiau renginio programos sudarytoja, gal nebūčiau stačiusi kiek kitokiais dalykais papirkinėjusių Intakz ir Nutekk. Išlaikytas ir iki estetiško nuogumo nurengtas drum’n’bass su gana konkrečiais, bet solidžiais išsišokimais – back2back setui buvo suplanuota viso labo valanda, bet Intakz nuo pulto nulipo tik po pusantros, o Nutekk ten ir pasiliko. Velnias žino, kuriam laikui.

Bešokdama pagal fullcap duetą sulaukiau ir gana nebūdingo dėmesio. Už mane tikrai gerokai vyresnis vyrutis klaustelėjo, iš kur esu, kodėl čia šoku, ar nebijau būti Šiauliuose, kaip suprasti šitą muziką, pasipasakojo, kad atėjo į „Inferno“ pamatyt, kuo jaunimas gyvena, ir galiausiai pasakė, kad jei kada kas gadins nuotaiką, kreipčiausi į jį. Šiaip gal tokio nuotykio ir nepasakočiau, bet įdomiausi dalykai prasidėjo jau „Elnio“ fabriko teritoriją palikus.

Prieš trejeto valandų kelionę dar stabtelėjom visai greta buvusioje „Lukoil“ degalinėje – na, vandens ir viso kito. Pakeleiviu iš artisto tapęs Intakz pasiliko snausti automobilyje, mes su jo kolega Splinteriu gi nuėjome pabendrauti su naktinėje pamainoje (nors jau švito) dirbusia operatore. Čia jau bendravo, o, sutapime, tas pats mane įsižiūrėjęs šiaulietis su dviem draugais. Apsidžiaugė mane pamatęs, bet man iš operatorės reikėjo tik rakto, tad nesileidusi į kalbas nuėjau už degalinės. Splinteris gi liko, bet už poros minučių grįžusi kasos langelį išvydau tuščią. Bet! Tolumoje ant žolės kažkas vyko, ir brėkštančiame ryte tesugebėjau įžiūrėti keletą siluetų. Kaip paaiškėjo maždaug po pusės minutės, tai buvo tie patys trys reiveriais pabūti sumanę vyrai (ironiška, patys siūlęsi, jei ką, užstoti) ir Splinteris, kuris, matyt, neįtiko savo skrybėle, anglų kalba ar dar kažkuo, kas daliai žmonių atrodo visiška norma, kitiems gi – raudonas skuduras. Kodėl? Kodėl trise? Ir kodėl vis dar? Juk 2011-ieji.

Žodžiu, kraujo šiek tiek buvo. Kažko rimčiau – ne, tad tiek policijos, tiek ligoninės paslaugomis Markas naudotis atsisakė, nors šiuo metu apie pirmąjį variantą jau svarsto, principo dėlei. Visgi degalinėje įvykiai turėtų būti įrašinėjami vaizdo kameromis – turėtų būti. Beje, ką visą incidento laiką veikė operatorė ir kodėl neiškvietė apsaugos, man iki šiol neaišku, bet aiškintis tuomet ir nebandžiau. Situacijos šokas apleido tik už keliasdešimties kilometrų, o ir bendrakeleiviai ragino greičiau iš ten sprukti. Kovingoji trijulė gi nukrypavo nežinoma kryptimi.

Va tau ir išvyka į Šiaulius. Nors, nepaisant parytinės nesąmonės ir Splinterio veide likusių pasimatymo žymių, ta išvyka visgi buvo smagi, muzikali, turininga (atradau Dirty Beaches!) ir įdomi. Mąstykim pozityviai, keršto, tikiuosi, nebus. Nes kam?