Liepos ir rugpjūčio sandūroje, kepdama Graikijos mieste Elefsinoje, atsidūriau žymaus graikų kulinaro, senovinės virtuvės eksperto Kostas Vasalos paskaitoje. Apie tą pačią senovės Graikijos virtuvę.
Pasidžiaugęs, kad prieš jį, nepaisydami Graikijos paplūdimių vilionių, sėdi gražūs ir jauni europiečiai, Kostai priminė mums Elefsinos istoriją. Elefsina – tai vartai į pomirtinį Hado pasaulį, tai miestas, kuriame gyveno Demetra ir jos dukra Persefonė, ten pat vyko ir Demetros misterijos. Žodžiu, visa ko lopšys.
Tuomet kulinaras atsiprašė – pasirodo, ilgai dvejojo, kaip geriau pristatyti savo šalies paveldą jauniesiems svečiams, ir baisiai jaudinosi. Taip, kad paskaitai galiausiai nepasiruošė, o vietoj to išgėrė litrą graikiško recinos vyno. Vertėjas (Kostas kalbėjo tik graikiškai) kikeno ir paslapčia pildė kulinaro taurę, o mes klausėm ir kvietėm kitus prisijungti.
Taigi, maistas! Kas jis be kulinarų? Kas kulinarai be galvų? Kam virėjui reikalinga aukšta balta kepurė, jei po ja nieko nėra? Svarbiausia virtuvėje – galva, o Kostas galvą valdo senovės Graikijos dievas Dionizas. Tas pats, kuris ir vynu bei linksmybėmis rūpinasi. Kalbėtojo rankomis gi rūpinasi Demetra ir Persefonė – viena kaire, kita dešine. Taip ir persiduoda senovės patirtis į šiandienos puodus.
„Svarbiausia virtuvėje ir gyvenime – mylėti. Mylėti save, savo artimą, ir, žinoma, žemę. Žemę, kuri mums suteikia savo vaisius (vėlgi turime būti dėkingi Demetrai, kurios šventyklos vietoje šiandien sėdime). Žemę, kurią žmonija beatodairiškai naikina ir kankina. Mes – jaunoji karta, senieji (jų tarpe – ir Kostas) mus myli ir mumis pasitiki. Mes turime išgelbėti žemę. Ir mylėti, mylėti, mylėti. Meilės receptas – pati meilė, meilė kūnui ir sielai. Dar vyno! Žemė priklauso mums visiems. Graikija, pavyzdžiui, nepriklauso graikams. Ji priklauso visiems. Dzeusas, graikų dievų valdovas, taip pat buvo svetingumo dievas. Vadinasi, graikai – svetingiausia tauta pasaulyje. Naudokitės tuo“, - griaudėjo į mikrofoną kulinaras, o mes galvojom, kad geresnės paskaitos gyvenime išklausyti turbūt nebeteks.
Tiesa, jogurtas. Dieviškas jogurto ciklas tęsiasi tiek pat, kiek Graikijos istorija. Pirminių jogurto variantų (gi turėjo jis iš kažkur atsirasti, prieš išrandat receptą) yra daug, neabejotinai neapsieita be dievų rankos. Graikiškojo receptas išties paprastas ir perduodamas iš kartos į kartą jau kelis tūkstantmečius. Pripilame dubenį arba puodą pieno. Kaitiname jį iki 37˚C, tuomet paimame indelį graikiško jogurto. Pirkto arba gaminto prieš kelias dienas. Pasemiame šaukštą ir drebiame jį į kunkuliuojantį pieną. Paverdame, laikome šaltai. Jogurtas pagamintas, paskaita baigta, griaudi plojimai ir tostai! Ja mas.