1-800-DAINAD : BŪTA : Nuo kablio ir smalos iki repo ir žiemos

„Agharta“ į „Kablį“ paklausyti naujo projekto „Driezhas“ albumo sukvietė pavydėtiną auditoriją, balansavusią tarp mados ir pogrindžio. Palmės geležinkeliečių rūmų prieigose neatrodė taip į temą, kaip grojant „Slow Magic“, bet ir žmonių masės buvo daug daugiau, tad dekoracijos nekrito į akis. Praleidau daugelio girtą „Girių dvasių“ pasirodymą (nors nugirsta mergina tvirtino, kad visai kaip albume), bet Nüm Nüm savo naujose elektroninėse kilpose yrėsi tikrai drąsiai ir giliai.

Vakaro kaltininkai gi nepaliko tokio pozityvaus įspūdžio. Nors pats Kristijonas Lučinskas, driežinantis nuo 1998-ųjų vis dar monumentalus ir tiesiog užtikrintai lietuviškas visomis prasmėmis, tekstų autorė ir vokalistė Ieva Astromskaitė – ne mano ausims ir ne mano supratimui.

Visai netoli, Islandijos gatvėje, tuo tarpu jau virė smala. Nuoširdžiai ir ilgai suktas bendras Manfredo ir „12 inčų po žeme“ reikalas jau pirmąją serijos naktį pasiteisino su kaupu. Medinę „Opium“ didžėjų pirtį tvinpyksiškai pridengė raudona užuolaida, o neoninis užrašas „Smala“ alsavo rimčiausiais nuodėmingų naktų padavimais. Jau po dvylikos penkiolika, aha. Jau tuomet „inčai“ palaimingai vėdavosi vinilais, o svečią Matt Walsh atgabenęs Manfredas sulig pirmu įrašu panardino visus iki ausų. Kažkodėl „Smalos“ muzika man primena pirmąjį „Exit“ etapą, kai progresyvas nebuvo pigus, o šviesa - nepageidaujama. Tiesa, gandas eina, kad Matt Walsh grojo iki septintos, o visi kiti – dar ilgiau, o juk „Opium“ langai žaliuzių neturi...

Asmeniškai aš septintą jau labiau kėliausi, nei ėjau miegoti, nes likusio savaitgalio programa buvo suplanuota minučių tikslumu. Į ekipažą įsimečiau kolegą Loraną Vaitkų bei visuomet pasiruošusį Vaiperį ir išdundėjome Kaunan, į „Gargarą“, kur jau nuo pusiaudienio vyko urban šokėjų kovos ir visa kita, kas telpa į žodžius „Live from Kaunas Streets“.

Ne pirmus ir ne trečius metus vykusiame festivalyje tilpome ir mes. Po visiškai juokingu, bet į temą pavadinimu „Užmerk akis, užsikimšk ausis“. Seminaru pavadintoje paskaitoje į valandą bandėme sukišti lietuvišką muzikinę žiniasklaidą TV, radijo, spaudos ir interneto laukuose, bet užtrukome net pusantros. Buvo klaidų, pertraukimų ir nusikalbėjimų, bet manau, kad bent dalis informacijos, ypač apie „senuosius“ ir „laukinius“ laikus dešimtajame dešimtmetyje, buvo nuotaikingai naudinga. Gal bus progų medžiagą paruošti geriau ir pristatyti dar kartą? Viską tiesiogiai transliavo „Kas vyksta Kaune“, archyvą jie irgi turi.

Nelikome klausyti jau ne šokusių, o repavusių reperių, nes laukė dar beveik 300 kilometrų ir esminė stotelė – Nidos menininkų kolonija. Ir magija prasidėjo vos persikėlus per Kuršių marias – gili balta trapi žiema, skrodžiama automobilių šviesų ir atsitiktinių šernų, pildoma Apparat albumu, kurį, beveik apsiverkę, galiausiai pakeitėme tiesiogine transliacija iš šeštojo „Neringa FM“ gimtadienio. Kreivo mikso kūrinį pradėjome klausyti dar kelyje, o baigėme jau įžengę į koloniją, kurioje šventė virė jau nuo penktadienio.

Keliasdešimt ištikimiausių „Neringa FM“ ir radijo stoties sielos Lino Ramanausko draugų į Nidą atvyko autobusu, aną naktį šokius užtaisė „Discomafia“, o pakeliui į tikslą gėrėjomės instagraminiais dalyvių atvirukais. Peno akims teko palaukti iki ryto, o šokiai, be abejo, tęsėsi. Puikią vinilinę regio, ska, rokstedi diskoteką užtaisė kaunietis E-roott, jį keitė kaskart vis gražesnė ir atkaklesnė Dodo Mundo, o artėjant rytui „Fleetwood Mac“ editais ir kita nenudrožta anų dešimtmečių klasika suko Kretingai ištikimas, gal dėl to toks tikras tikras ir nuo muzikos nepavargstantis didžėjus Mindas. Visi skirtingi, visi laimingi. Menininkų kolonijos virtuvėje užteko vietos ir šakočiui, ir piruetams, ir repui.

Ryte Loranas Vaitkus nuvalė dulkes nuo radijo laidų vedėjo talento, ir tiesioginė transliacija tęsėsi toliau. Atrodo, pusšimtis gyvai internetu mūsų klausiusių neringafemistų turėjo gero juoko pusryčiams, nes beveik niekas ryto laidoje nebuvo ištarta rimtai. Bet viskas buvo tikra. Tikra ir „Neringa FM“, tikiuosi, atostogų garso takelį transliuosianti dar šimtą metų, ir tikiuosi, kad dar daugelyje gimtadienių sausio pradžioje galėsiu sudalyvauti.

Nida žiemą tiesiog dyvinai graži ir atokesnė, nei bet kada. Žvaigždės čia ryškesnės nei planetariume, o kelią link Saulės laikrodžio, naktį visai kitokio, rodo tik boluojantis sniegas. Jūra rami, o sušalęs smėlis primena šokoladą. Žmonės geri ir draugiški. Mylintys muziką iki paskutinio - greičiausiai tai ir vienija. Jokio streso. Viskas kitaip, gal todėl, kad taip trumpai ir toli?

Pabaigos nebus – savaitgalis buvo iš esmės tobulas, nuotaika vis dar tęsiasi, tad aš per daug svajinga rimtoms išvadoms.