Kraujo skonis
Daina Dubauskaitė 2005-04-11 00:00
Šį kartą Dubauskaitė pasiekė naktinių nuotykių viršūnę. Apie tai toliau.
Penktadienis prasidėjo gan įprastai - na, "Zaza", tirli-pirli muzikėlė, aplink matyti ir ne žmonės… Kadangi netikėtai dovanų gavau bilietą kinan, klubinės linksmybės nusikėlė gilyn į naktį. Šiaip ar taip, "9 dainų" herojai ne prasčiau už klubinėtojus neleido man nuobodžiauti - ir pavydžiai rėkiantys koncertai, ir postringavimai apie tai, kad tik nelaimingi žmonės nešoka…
Bene pirmą nakties ištrūkusi iš "Kino pavasario", ilgai negalvodama patraukiau link "Intro" - ir pačiam klube seniai buvau, o, girdėjau, atsinaujino, ir dramenbeisas iš vakarėlių pleilisto kažkur dingęs. Įėjus pasitiko skardi ausis pjaunanti organizatoriaus Ske minkoma sirena - kaitina publiką. Kitas kaitintojas Astralas jau nesėkmingai laukia savo eilės prie baro, o kai prisijungiu ir aš, liepia būtinai parašyti apie klaikų aptarnavimą. RAŠAU. Nes buku žvilgsniu į kamštelį spoksanti barmenė nesužavėjo daugelio. Be jos, dar bene trys vaikinai stumdėsi už baro, bet naudos - mažai… Dar Astralas man pasiguodžia, kad seto metu jam paleidus savo gamybos kūrinį publika to nesuprato. O ar jis išskirtinis, klausiu? Ne, jis toks pat geras, kaip ir užsieniniai… Tai gal nieko keisto, kad nesuprato, a?
Turbūt dėl tos neprotingos baro apgulties šokių erdvė - nepelnytai tuščia. Nepelnytai, nes juodojo dramenbeiso pragaro atstovas Submerged nuoširdžiai žino, ką daro, ir netgi mano prie švelnesnių garsų įpratęs kūnas visai smagiai linguoja į ritmą. Pasitraukiu gilyn prie sėdimųjų vietų, idant daugiau vietos besitaškantiems liktų.
Veltui… Vienas toks besitaškantis staiga sugalvojo padaryti piruetą ir pašaliniu judesiu alkūne ima ir kliudo man nosį. AAAAU! Net ne kliudo, o praktiškai mane išjungia, nes atsilošusi matau, kaip kraujo čiurkšlė trykšta tiesiai ant mano marškinėlių. Tarantino verta scena. Aha… mintyse išsižadu dramenbeiso per amžių amžius, to paties šokėjo esu nuvedama į tualetą, kur paslaugūs žmonės mane aptvarko ir ramina (ačiū!), o kai jau galiu prakalbėti, pasiunčiu jį į patį baisiausią pragarą. Dabar jau šiek tiek gėda - vis dėlto netyčia žmogus, tik savo energiją ir meilę muzikai demonstruodamas. Bet skauda vis dėlto man ir pas daktarus nosies tikrintis irgi žygiuosiu aš... O jei dar plastinės operacijos prireiktų?
Užteks čia verkšlenti - svarbu, kad ne pirštus nupjovė, rašyti tai galiu. Vis dėlto po traumos nebenorėjau daugiau ten likt, suprask, stresas. Taigi susirinkau daiktus ir patraukiau į "Stereo45" - "Urban Breakdown", skelbia informacijos priemonės! Hm, groja Donna Summer - "I Feel Love"... turbūt lyrinis intarpas tarp viską laužančios to vakaro temos.
Kažkas užklausia, kur pirkau tokią fetišistinę maikutę su kraujo dėmėms, aš jam patariu apsilankyti "Intro" - ten nemokamai dalija. Tuo tarpu pustuštei kavinės erdvei kaip visada oponuoja šokių aikštelė. Prie mūsų ausims vis dėlto dar nelabai įprastų nu skool breaks pratina s0nik su Jose, pasitelkę kosmines technikos galimybes - MP3, transliuojamas į vinilą... Na, man per daug sudėtinga. Mergaitės jau įsipratinusios prie naujo laužyto ritmo - go go šokėją kaip visada turim.
Atsiprašau, bet čia vakarėlis man nutrūksta, nes kuo greičiau teko palikti patalpą. Vėl dėl savo traumos.
Šeštadienis būtų praėjęs ramiai reabilituojantis, bet prieš pat vidurnaktį apsireiškė pats Višinskis ir nuolankiai paprašė palaikyt jam kompaniją.
Bandėm "Galaxy" DJ parade dalyvauti, bet įėjus pasitiko tokia monumentaliai gąsdinanti eilė, kad jos išstovėti aš nė už ką nebūčiau pajėgusi. Įsiprašėm į tokių pačių paliegėlių kaip mes mašiną ir patraukėm link laiko patikrinto "Stereo 45". Karalius ten žadėjo atskleisti naujai seną savo amplua.
Kol šis žaidė hauso ir ne visai melodijom (na, mano akyse amplua nepasikeitė - bent jau ne į blogąją pusę. Gal tik "Billy Jean" galėjo nebegrot...), mūsų darni komanda ramiai sėdėjo prie stalo. Nes buvo labai ramu. Tik sienų darkytojas Vytis pasakojo gandus ir legendas apie tai, kad Algio Greitai ir Rimo Šapausko duetas parsidavė vienos Vilniaus mokyklų išleistuvių nakčiai. Iš pradžių - kaip renginio vedėjai, o vėliau DJ Šapas visą naktį leis įrašus. Hm?
Namo iš "Gravity" grįžęs Rolas, pasidėjęs naktipiečių lėkštę ant stalo, pasakojo apie "Ninja Tune" vakarėlį. Sakė, grojo hausą, o tusovčikai iš įpratimo kėlė aukštyn rankas. Vėliau prie pasakotojo priėję teisinosi, kad "jaunystės muzika..."
Nosį vis dar nemaloniai maudė, tad siekdama išvengti netikėto lankytojų ir sykiu pavojų antplūdžio (visiška paranoja...), pabėgau.
Aš bijau. Aš tikrai bijau vakarėlių.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS