1-800-DAINAD : ARCHYVAS : MIESTO IQ : „Good Will People“. Kai nežinai, patiko, ar ne

Iš pradžių norėčiau pasiguosti. Labai ir labia nemėgstu pastaraisiais metais it grybai po Černobylio sprogimo pridygusių „senovinės“, madingai tariant, „vernacular“ architektūros darinių. Jei senas – tai senas, jei naujas – tai naujas, tokia mano logika, tad šviežiai suplūkta asla kelia tik juoką. Arba liūdesį, jei objekte esu priversta praleisti daug laiko.

Ilgokai viename tokių objektų užtrukau vėlią spalio 26-osios naktį, kuri, padedama atsukto laiko, pailgėjo dar viena valanda. Belmonto laisvalaikio centrą tąnakt užgrobė vis naktiniame gyvenime beiššokanti komanda „Pro-duce“, šįsyk parengusi valgiaraštį išties plataus skonio spektro klubinėtojams ir pavadinusi jį „Good Will People“ – suprask, tiems, kurie nori gero. Nuo minimal iki drum’n’bass, nuo schranz iki house, viso keturiolika ar penkiolika vardų, kurių visas trečdalis – užsieniečiai.

Kaip jau sakiau, dirbtinė senovė išties juokina, o šiuo atveju dar ir įpareigojo. Todėl laužytų ritmų erdvė tapo, laikykit mane dviese, Židinio sale, kurioje siautė britų „Aquasky“ atstovas, Astralas su būgnelių įsikibusia gyva legenda – Saga bei „Vault“ auklėtinių ST ir Nervo duetas. Bravore gi įtaisyta techno erdvė su Ernesto Ferreyra, Akufen, Vidžiu, Hallucin bei Burn&Pout. Pagrindinė salė liko pagrindine, joje iš padangių melodijas barstė Ian Pooley, „Slam“, Virus J, Andy Lau ir Lynnie.

Visuomet mielai išklausau tiek lietuvių, tiek užsieniečių siūlomos muzikos, visgi tokioje galybėje artistų grafiką teko dėlioti taip, kad išvysčiau bent jau visus pastaruosius. Pastato išplanavimas grafiką pakoregavo taip, kad ekskursiją po „geros valios žmonių ir muzikos“ festivalį teko pradėti nuo aršiausios jo dalies – drum’n’bass erdvės. Daužant „Aquasky“ jokio drum’n’bass ten nesigirdėjo, greičiau jau visiškai numoderninti ir nusintetinti breaks, cypiantys it netepti vyriai. Ir verčiantys eiti toliau.

„Toliau“ iš minėtų padangių į mane jau žvelgė ne pirmą ir ne antrą kartą tai darantis Ian Pooley. O jis pasikeitė – išvaizda vis tokia pat jauki, bet siūloma muzika gerokai papiktėjusi ir „pavokietėjusi“, nors būtent iš ten Ian ir yra. Plojau sulaukusi „Sound of Silver“ ir „O Superman“, bet tik todėl, kad plačioje pagrindinės salės minioje pasijaučiau it roko koncerte ir labai norėjau kam nors pritarti balsu.

Prireikė kiek laiko suvokti, kurgi tūno dar viena erdvė su asmeniškai bene mieliausiu atlikėjų sąrašu, bet ji, pasirodo, laukė pakeliui į rūkyklą. Kaip tik pradėjo argentinietis Ernesto Ferreyra, minimalinęs gana užtikrintai ir todėl palikęs tiesiog švelnų, bet ne per daug įaudrintą įspūdį.

Ianą pagrindinėje pašiūrėje keitė škotai „Slam“, ir sugebėjo tapti tikra renginio vinimi. Tiksliau, dviem vinimis – visgi tai vienas dueto privalumų. Aštrūs, be atvangos ir lyg paskutinę pasaulio naktį – taip gyvai „vanojo“ „Soma Recordings“ šeimos nariai, beje, panašų darbą prieš kelerius metus nudirbę Kalnų parke. Jie labiausiai išdrebino ir gausiai susibūrusią minią, lyg niekur nieko išsitraukusią lyg ir „nurašyti“ bandomus rajoninių diskotekų tipo judesius. Na gerai, tokia buvo tik dalis minios.

Paskutinis, tąvakar spėjęs įsirašyti į mano atminties kortelę – kanadietis Akufen. Jis ir šokti privertė nuoširdžiausiai, mat savo mikroskopinio house sluoksnius dėliojo jautriai lyg juvelyras. Ar lyg įsimylėjęs berniūkštis. Ir, nors „pereinamame kieme“ šokėjų per daug nesusirinko, sugaudžiau didžiausią „kaifinių“ šypsenų procentą.

Kelias išėjimo link vedė per jau lankytą Židinio salę, kurioje netikėtai siautė ne vienas Nervas („Vault“), kaip žadėjo programa, bet ir jo likimo brolis ST. Vaikinai smarkavosi lyg savo virtuvėje ir šaudė tokius absoliučiai „hardkorinio“ drum’n’bass šovinius, kad kai kam teko sprukti namo net be striukės...

Visgi apsispręsti negaliu. Ausų po vakarėlio neskaudėjo, bet skaudėjo kojas. Širdis nepyko, bet ir neplazdėjo. Dauguma muzikos patiko, dalis labai baidė. Yra kur tobulėti? Tikrai, pradedant nuo lokacijos. Ar gailiuosi? Niekada.

Miesto IQ.