Tom Trago: „Muziką kuriu kasdien ir tai galiu daryti bet kurioje pasaulio vietoje“
Daina Dubauskaitė 2015-03-09 15:49
Greičiausiai esi kėlęs ranką į viršų pagal Tom Trago seną-gerą-skambantį-vėl-naujai „Use Me Again“. Manau, šis kūrinys ne tik svarbiausias olando diskografijoje, bet ir puikiai įprasmina bei vaizduoja Tom Trago pasaulėžiūrą, įtakas, kūrybinę galią ir techniką. „Rush Hour“ leidyklos vaikis, svarbi Amsterdamo scenos ir jau uždaryto klubo „Trouw“ dalis savo teigiamu skambesiu Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse dalinsis su St. Stereo nakties „Preliudai“ šokėjais – DJ kombinacija, pridėjus dar Tadą Quazar ir Mantą T., šįkart ypač taikli. Pavasaris, gėlės ir jokių rūpesčių.
Su „Preliudų“ svečiu turėjau progą pabendrauti ir susipažinti dar prieš šokius – labai atviras ir šmaikštus pašnekovas. Atrodo, toks pats geras, kaip ir artistas.
Turbūt nuo ankstyvos vaikystės buvai apsuptas muzikos?
Niekas mano šeimoje nemuzikavo, bet melomanų tikrai netrūko. Muzika namuose skambėjo visada, pati įvairiausia – afrikietiška, Pietų Amerikos, Steve Reich ir daug, daug visko.
Taip pat namuose turėjome pianiną – mama įsigijo jį būdama nėščia, nes norėjo išmokti skambinti. Pats jo ėmiausi gana ankstyvame amžiuje. Mama nuvesdavo į konservatoriją, kur nemokamas pamokas vesdavo mokytojais norintys būti studentai. Mokiausi gal nuo ketverių iki devynerių...
Geros mano tėvų draugės vyras yra olandų džiazo muzikantas, kontrabosininkas Wilbert de Joode. Jis man turėjo daug įtakos – į svečius atsinešdavo ir instrumentą, taip pat daug pasakodavo apie džiazą. Pats skambindavau klasiką ir vaikiškas daineles, čia vietos improvizacijai nedaug. O W. de Joode išmokė, kad galima groti tiesiog tai, ką nori, o ne tai, kas parašyta. Taip gimė mano meilė laisvoms muzikos formoms.
O tada man suėjo 10 ir skambinti pianinu nebebuvo cool. Ėmiausi riedlentės, ir taip atradau hiphopą. „A Tribe Called Quest“, „Slum Village“, „Brand Nubian“ ir visi kiti jazzy, soulful dalykai.
Pats repuoti nemokėjau, taip pat prastokai sekėsi breikas. Graffiti paišyti bijojau. Viską išbandęs supratau, kad man labiausiai tinka DJ amatas. Mokiausi skrečuoti, surinkau nemažą hiphopo plokštelių kolekciją, tuomet ėmiau pirkti ir soul, nes norėjau turėti ne tik semplus, bet ir originalus. Sudomino ir reggae. Nemažą įrašų bagažą paveldėjau iš tėvų – visokių Ottis Redding, Marvin Gaye, Curtis Mayfield…
Kaip patekai į house ir techno pasaulį?
Taip, iki 20-ies jau buvau pamėgęs praktiškai viską, išskyrus house ir techno. Persikrausčiau į Amsterdamą, ėmiau vaikščioti į vakarėlius, o čia ir house užkabino.
Tuo pačiu metu hiphopas tapo labiau komercinis ir ėmė mažiau mane dominti. Man vis dar labai patinka šis žanras, tiesiog dėmesį sukoncentravau į labiau šokinę muziką, kur groove’as svarbiau už populiarumą. Esu už tai, kad žmonės vakarėlyje nustebtų, o ne girdėtų tai, ką jau matė per teliką ar girdėjo per radiją.
Žodžiu, ėmiau pats groti, susipažinau su „Dekmantel“ ir „Rush Hour“ chebromis... Vėliau pradėjau kurti, o dabar sėdžiu savo virtuvėje ir kalbu su tavimi, tokia ir istorija!
Jei persikraustei į Amsterdamą, tai kur augai?
Iki 10-ies – Amsterdame. Tuomet – netoli Utrechto esančiame miestelyje Wijk Bij Duurstede. Ten lankiau vidurinę, tam tikra prasme buvo neblogai, kadangi niekas netrukdė mokytis – nei coffeeshopų, nei klubų... Baigiau mokyklą padorus vaikinas, įkvėptas rimtai nusiteikusių klasiokų. Bet labai norėjau grįžti į Amsterdamą, nes tai – visomis prasmėmis mano miestas.
Kai pradėjai kurti muziką, kokius instrumentus ar prietaisus naudojai?
Kadangi nesimaudžiau piniguose, turėjau tik MPC2000. Kadaise pas draugus pamačiau šį „Akai“ aparatą, supratau, kad su juo gali nuveikti beveik viską, jei tik turi plokštelių semplavimui. O turėjau! Tai penkerius metus ir semplavau viską skersai išilgai, kiekvieną dieną. Su bičiuliais eidavom į parduotuves, pirkdavom plokšteles, rūkėm žolę ir darėm beatus. Pirmus kelerius metus bandžiau suvokti, kaip gimsta garsai, kaip viskas veikia... Kiek vėliau įsigijau ir sintezatorių, daugiau visko.
Visgi MPC ir šiandien yra mano studijos veiksmo centre. Su kompiuteriu dirbu ne per dažnai. Nepatinka kuriant žiūrėti į ekraną.
Kada supratai, kad tavo kūriniai pakankamai geri, kad rodytum juos kitiems? Ar „Rush Hour“ buvo pirmasis leiblas, į kurį kreipeisi?
Kūrinius visada geriausia testuoti su geriausiais draugais. Manieji palaikė labai entuziastingai. Amsterdame buvo tokia komanda „Rednose Distrikt“ – Steven de Peven ir Kid Sublime, kurį vėliau pakeitė Aardvarck. Jis tuo metu jau buvo aukštumoj, bent jau mano akimis. Jie mane palaikė nuo pat pradžių, negailėjo komplimentų, o patys leidosi „Rush Hour“, tad paprašiau su leidykla supažindinti ir mane.
Pasitikėjau savimi, tad iš pradžių „Rush Hour“ pripasakojau, kokią gerą muziką kuriu. Jie, žinoma, paprašė pagroti. Atsinešiau demo, pagrojau, o leidyklos žmonės visai nesureagavo! Buvo užsiėmę kitais dalykais, tad nukabinau nosį… Bet po poros dienų gavau SMS, kad viskas gerai ir „Rush Hour“ nori mane išleisti. Apie kitas leidyklas tuo metu negalvojau, nes ši buvo artimiausia, čia pat, Amsterdame, be to, skleidžianti puikią muziką, tad noras dirbti drauge buvo natūralus.
Iki šiol tik su jais ir dirbi, tiesa?
Taip, originali mano kūryba pasirodo „Rush Hour“. Kitoms leidykloms esu remiksavęs. Naujausia mano plokštelė ką tik išleista mano paties kompanijoje „Voyage Direct“.
Kaip pradėjai „Voyage Direct“ leidybinį projektą?
Iš esmės dėl to, kad talentingi mano draugai vis duodavo puikių gabalų, kuriuos grodavau klubuose, bet niekas jų neišleisdavo. Nesupratau, kodėl tokia gera muzika nesuranda daugiau klausytojų. Pakalbėjome su „Rush Hour“ kolektyvu ir ėmiausi subleiblo, orientuoto tik į olandų atlikėjus, veiklos. Pavadinimą pasiėmiau iš pirmojo savo albumo, nes radau panašumų tarp to futuristinio, analoginio, b-boy skambesio ir to, ką noriu pasakyti leidykla. Joje pasirodė ir mano hitas „Use Me Again“, ir tokių atlikėjų, kaip Legowelt darbai. Jau turim 21 leidinį, netruksu pasirodys nauja kompiliacija ir leisimės į turą.
Kaip apibūdintum Amsterdamo skambesio evoliuciją – tokią, kokią jautė tavo ausys?
Sunkoka! Iš esmės sudėtinga pasakyti, kas yra Amsterdamo skambesys. Prieš gerą dešimtmetį jis buvo gana minimalistinis – turiu omenyje Joris Voorn ir kitus atlikėjus. Bet norėčiau viską vertinti iš savo perspektyvos. Kaip jau pasakojau, atėjau iš hiphopo. Daugelis mano draugų, kuriuos leidžiu „Voyage Direct“, taip pat anksčiau priklausė kitoms subkultūroms, ne house ir techno. Taip pat daugelis mūsų buvo „Trouw“ rezidentai, o tai irgi kultivavo mūsų skambesį ir leido jaustis Amsterdamo kultūros dalimi.
Neseniai mačiau tavo nuotraukų, kuriose užfiksavai „Trouw“ griovimą, seriją. Sentimentalios!
Žinoma... Apskritai nieko blogo, kad „Trouw“ uždarė – atėjo tam laikas, be to, buvome šiam įvykiui paruošti. Bet manau, kad gerai užfiksuoti ne tik paskutinių vakarėlių euforiją, bet ir tai kas vyksta klubą iš tiesų uždarius. Tai padaryti nebuvo sunku, nes mano studija yra kitoje gatvės pusėje. Kasdien pietaudavau „Trouw“ restorane, o parskridęs iš grojimų kitose šalyse eidavau į klubą pabūti su draugais. Čia praleisdavau daugiau laiko, nei namuose – bent jau paskutinius porą metų.

A little Trouw Amsterdam update #1

A photo posted by Tom Trago (@tomtrago) on

Kurie vakarėliai čia tau buvo įsimintiniausi?
Be abejo, „Tom Trago Weekender“ gruodžio pabaigoje. Grojau dukart, viskas vyko tris paras, iki pat pirmadienio. Sukviečiau visus savo draugus ir herojus, turėjau tam nerealią progą. Jamie XX, Pepe Bradock, Aardvarck, Chez Damier, Young Marco ir daug kitų – visus juos gerbiu ir myliu, tad buvo labai smagu visus kartu ir pamatyti savo mėgstamiausiame klube. Tai buvo tarsi rojus.
Taip pat, nors niekada nebuvau linkęs į šią muziką, patikdavo sunkesnio techno naktys „Imprint“, kurias organizuodavo Sandrien. Labai talentinga didžėja! Būtent jos pagalba supratau, kad techno gali būti labai šiltas.
Daug keliauji. Ką parsiveži iš svečių šalių, neskaitant nuovargio ir oro linijų mylių?
Jei tik įmanoma, stengiuosi pabūti vienoje ar kitoje vietoje kuo ilgiau. Dažniausiai tai pavyksta tik išsirengus į turą kitame žemyne, kai namo grįžti šiaip ar taip nelabai pavyksta. Pavyzdžiui, lapkritį ilgėliau buvau Vietname. Bendravau su vietiniais, grojau vietinėse studijose, skaičiau paskaitą apie tai, kaip mane veikia muzika...
Iš esmės mane įkvepia visos aplankomos šalys. Pavyzdžiui, Los Andžele jaučiuosi kaip namuose – čia lankausi dažnai ir praleidžiu daug laiko. Taip užsimezga draugystės, surandu bendraminčių. Gyvenimas tęsiasi, kur bebūčiau – muziką kuriu kasdien ir tai galiu daryti bet kurioje pasaulio vietoje. Viešbučiuose, afteriuose, draugų studijose ar oro uostuose, pavyzdžiui, jei naktį prieš tai išgirdau nerealų kūrinį ir esu įkvėptas...
Kam išleidi daugiausiai pinigų?
Įrašams. Ir žolei. Jai gal ir daugiausiai, bet muzika ir instrumentai tikrai neatsilieka. Brangus hobis!
Na, tai tau jau seniai ne hobis…
Tikra tiesa. Investuoju ir į leidyklą, bet tai bent jau atsiperka...
Grįžtant prie įrašų – kiek jų turi?
Nežinau, keletą tūkstančių, gal penkis... Niekada neskaičiavau.
Kiek iš jų nusemplavai?
Tikrai nemažai! Turbūt visus, kurie ne hipohopas, house ar techno!
---
PRELIUDAI: TOM TRAGO 03.10 @ STUDIO 9
www.tomtrago.com
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS