Iš Piterio atsikraustęs Ponty Mython: „Vilniuje viskas arčiau Vakarų. Visom prasmėm“
Daina Dubauskaitė 2014-11-14 10:59
Anksčiau šiemet išgirdau ir pamėgau Ponty Mython kūrybą, tada – kad jis iš Rusijos persikraustė gyventi į Lietuvą. Net nežinau, kas įdomiau. Žodžiu, proga susipažinti buvo dviguba – be to, Aleksandro muziką leidžia vokiečių leidykla „Dirt Crew“, kurie kaip tik atvažiuoja į „Opium“ paminėti veiklos dešimtmečio. Ponty Mython programoje irgi įrašytas, žinoma. O prieš tai jį gerokai iškamantinėjau.
Aleksandrai! Man viskas labai įdomu. Kaip su broliu atsidūrėte čia? Kodėl ne Berlyne..?
Norėjom pakeisti gyvenamąją vietą, įvairumo dėlei. Rusijoje pabodo. Piteryje pragyvenome penkerius metus. Pastaruoju metu ten nėra ramu. Vilniuje buvome lankęsi keletą kartų, mums čia patiko. Į Vokietiją persikraustyti būtų buvę sunkiau dėl biurokratinių priežasčių, taip pat kalbos barjeras būtų aukštesnis. Čia susikalbame ir angliškai, ir rusiškai, nors, tiesa, jaunimas jau nelabai šia kalba šneka.
Vilnuje gera. Toks žalias miestas! Piteryje tiek medžių nėra... Čia visi su dviračiais važinėja, o Piteryje į tokius žiūrėtų kaip į varguolius – privalu turėti didelę mašiną. Be to, čia daug ramiau.
O kur gyvenote anksčiau?
Mes iš Čerepoveco – tai miestas netoli nuo Piterio, gal 500 kilometrų. Na, Rusijos masteliais netoli. Tai – nedidelė, bet viena nešvariausių Rusijos, o gal net ir pasaulio, gyvenviečių, iš esmės vienas didelis metalurgijos fabrikas „Severstal“. Jame dirba visi miesto gyventojai. Ten iki šiol gyvena mūsų tėvai. Jie, žinoma, pasiilgsta, bet džiaugiasi dėl mūsų ir dėl to, kad išvažiavome iš Rusijos. Ryšį palaikom skaipu...
Persikraustę į Sankt Peterburgą su broliu grojome grupėje, aš didžėjavau – mieste ir šalyje.
Muzika – tai ne politika. Ar paskendus garsuose, mene, nepolitikuojant gyventi Rusijoje nėra paprasčiau?
Galima gyventi užmerkus akis. Bet mums tai nepavyksta. Tiek aš, tiek brolis pastaruosius dvejus metus domėjomės tuo, kas vyksta politiniame gyvenime, ir gana intensyviai. Visa tai mus liečia. Žinoma, kasdieniame gyvenime to smarkiai kol kas nepajausi, neskaitant pabrangusių produktų ir prekių. Bet nesinorėjo laukti, kol, pavyzdžiui, uždarys sienas ir nebeleis išvažiuoti iš šalies. O tai tikrai tikėtina.
Be to, kas iš tiesų labai svarbu, norėjome būti arčiau Europos kultūrinio gyvenimo. Rusijoje didžėjus, muzikantas – ne profesija. Iš to sunkiai išgyvensi. Piteryje – 5 milijonai gyventojų, atrodo, rinka turėtų būti, bet klubinis gyvenimas maždaug tokio paties dydžio, kaip Vilniuje. Aš, pripažinsiu, atvykęs čia pajaučiau ir vis dar jaučiu malonų kultūrinį šoką. Žiūriu į rudens kalendorių ir negaliu patikėti. Piteryje to nėra.
Piteryje vyko „Boiler Room“, tai – lyg ir visai neblogas įvertinimas...
Bet tai buvo precedentas. Be to, finansuotas rėmėjų – „Adidas Originals“. Normalu, kad jų yra, nes, kaip ir sakiau, mieste 5 milijonai gyventojų, tad šiuo atveju sportbačiams rinka tikrai yra.
Be rėmėjų vakarėliai išvis nevyktų. Visai neseniai, beje, Rusijoje įsigaliojo naujas įstatymas, užraudęs reklamuoti tabako gaminius. Anksčiau būtent jų atstovai būdavo bene pagrindiniai tokių renginių rėmėjai. O dabar programos sumažėjo tris kartus! Klubai be papildomų biudžetų nebegali sau leisti mokėti anksčiau įprastų honorarų...
O tai ką žmonės veikia? Kur jie eina?
Į klubus neina, nes jiems neįdomu. Namuose muzikos klausosi, bet sumokėti už bilietą jau kažkaip nepavyksta. Neįprasta.
Lietuvoje tikrai yra panašių problemų. Tiek su rėmėjais, tiek su abejingumu.
Visgi manau, kad Vilniuje viskas arčiau Vakarų. Visom prasmėm.
Sakei, kad prieš persikraustydamas kelis kartus Vilniuje viešėjai. Spėjai susirasti draugų, kurie padėjo aklimatizuotis?
Tiesą sakant, ne. Pirmą kartą, pamenu, su broliu tiesiog stabtelėjome Vilniuje kelioms valandoms pakeliui į Berlyną. Nuėjom į restoraną, užsisakėm cepelinų – porcijų didžiai šiek tiek baugino... Bet patiko. Pasivaikščiojom centre. Viskas pasirodė taip pigu. Ir dabar taip atrodo!
Tai gal ir dabar Vilnius tėra tarpinė stotelė pakeliui į Berlyną?
Kol kas man čia patinka. O Berlynas... Jis dabar arčiau.
Gerai, o kaip tuomet prisistatei Vilniaus muzikos scenoje? Rašei kam nors, skambinai, ar tiesiog ėjai į vakarėlius ir pažindinaisi?
Turėjau vienintelį pažįstamą – baltarusį Stepan Bitus. Parašiau jam, pasiūliau susitikti – dabar visai gerai bendraujame.
Na, jis irgi emigrantas!
Taip, būtent. Stiopa parodė man naktinį Vilnių, apėjom visus klubus ir vakarėlius drauge. Tiesa, dar šiek tiek per internetą pažinojau Vidį. Jam irgi pranešiau, kad esu Vilniuje – susitikom, pabedravom. Beje, juokinga, kad sugebėjau visiškai netyčia išsinuomoti butą, kuriame jis anksčiau gyveno.
Ką veiki dienos metu? Kur dirbi?
Kartu su broliu jau treji metai dirbame rusų kompanijoje, planuojame atidaryti jos atstovybę Lietuvoje – kol kas internetu viską darome. Tai interneto paslaugų kompanija.
Norėtum dirbti tik su muzika?
Nebūtinai. Patinka ir su interneto projektais dirbti, tai tikrai įdomu, visada kažkas naujo. Abu su broliu esam IT projektų vadybininkai. Dabar kuriame virtualios realybės projektą, pavyzdžiui.
Viską su broliu veikiate kartu?
Jis šiek tiek jaunesnis. Anksčiau vienas kito negalėjom pakęsti, tada ėmėm gyvent drauge ir muziką kurt drauge… Jis su šokių muzika nelabai susijęs, domisi kitais garsais. Va, parsinešiau namo patefonus, jis per savaitę išmoko groti. Bet jam įdomu, galbūt daugiau visko veiksime drauge. Jau ruošiam naują projektą, toks lėtas disco, psichodelinis – tikiuosi, greitai pristatysime gyvą programą.
Kodėl taip linksmai vadiniesi – Ponty Mython?
Esu didelis angliško humoro gerbėjas. O kai reikėjo pseudonimo, kaip tik egzistavo ta kvaila mada sukeitinėti raides. Iki šiol dėl to kartais tenka paraudonuoti. Pamenu, Lovebirds rašė feisbuke, kad jam tai labai nusibodo – mano vardą irgi paminėjo… Haha. Na, bet nėra ko mėtytis, manau, muzika svarbiau už pavadinimus.
Ar manai, kad Lietuvoje gyvenant bus lengviau siekti tarptautinės karjeros?
Taip, jau vien dėl kelionių. Va, ketinu važiuoti į Berlyną, grosiu „Salon Zur Wilden Renate“. Bilietai pigesni, su vizomis paprasčiau.
Kada apskritai pradėjai kurti elektroninę muziką?
Dar iki persikraustydamas į Piterį. Tuomet, tiesa, labiau kūriau sau, nieko neviešinau. Vėliau atsirado pažįstamų, vakarėlių, įkūrėm house leiblą „Beats Delivery“ – leidžiam ir dabar plokšteles, patys organizavom renginius. Vienoje puikiausių Piterio vietų – „Dom Byta“.
Kokie prodiuseriai įkvėpė tave patį užsimti kūryba?
Užaugau ant eurodance ir amerikietiško hiphopo. Viskas kaip ir priklauso paauglystėje. Tada perėjau į roką – „Placebo“, „Muse“, „Radiohead“. Tada – elektronika, pop. Mano ir brolio grupė buvo tolokai nuo šokių muzikos – tai buvo folk ir dream pop.
Bet kūriau visuomet tik klubinę muziką. Sunkoka paaiškinti, kodėl, tiesiog laisvu laiku nuolat klijuoju bytus ir suku kilpas.
Kokiomis programomis dirbi?
Anksčiau „Ableton“, dabar „Logic“. Turiu sintezatorių, tiesa, dalį teko parduoti, bet kai kuriuos ir atsivežiau. Įsirengiau namuose tokią mini studiją. Užsisakiau naujas kolonėles – čia irgi gyvenimo Lietuvoje pliusas, nes siuntiniai nepasimeta ir pakankamai greitai atkeliauja. Rusijoje man yra dingę ir kontroleris, ir plokštelės...
Kaip užmezgei ryšį su „Dirt Crew“?
Net nežinau, atrodo, per „Beats Delivery“ kolegą Kirilą, su kuriuo kartu įrašinėjome muziką. Jis vokiečiams nusiuntė keletą kūrinių, jiems patiko, bet būtent tų neišleido. Bet atsirado kontaktas ir vėliau atsirado proga išleisti solinę kūrybą. Neseniai jie lankėsi Piteryje pas Kirilą, o dabar atvažiuoja čia ir smagu, kad pagrosim drauge.
Žinai, aš nustebau, kai XLR8R dar vasaros pabaigoje perskaičiau, kad Ponty Mython – lietuvis. Kaip čia buvo?
Soundcloude pakeičiau miestą į Vilnių, turbūt dėl to visi taip ir rašo. O man visai patinka.
Rimtai? Aš turbūt nuliūsčiau. Bet gal čia mažos šalies kompleksas.
Kai manęs, pavyzdžiui, Berlyne paklausia, iš kur aš, sakau, kad iš Lietuvos. Toks baltas melas. Nėra taip, jog slėpčiau kilmę, bet patinka tas naujas statusas. Nauja istorija. Žaidimas. Taip paprasčiau, ne visada noriu prisistatyti rusu. Beje, rusiško kraujo manyje ne tiek ir daug. Taip jau yra toje šalyje, visokių žmonių gyvena. Gal dėl to ir nebuvo sunku išvažiuoti – susikrovėm ir išvykom...
Niekada ir nebuvom tipiniai rusai. Be ušankų, degtinės daug negėrėm. Piteryje apskritai labai europietiški žmonės, palyginus su kitais Rusijos miestais. Skaičiau intervu su vienu rusų emigrantu JAV, jis mieliau save vadina euroslavu...
Beje, koks tavo, kaip gyventojo, statusas?
Turiu verslo vizą metams. Tikiuosi, pratęs. Pamatysim. Nėra ko svarstyti, kas bus.
Ar yra kažkas, kas Lietuvoje tau nepatinka, erzina, nepatogu? Labai jau čia viską giri!
Ne, kol kas tikrai nieko tokio nėra. Gal ilgiau pagyvenus pasijaus. Kol kas tik atradimai, pliusai. Nuo „Spotify“ iki... didelių sraigių. Viskas labai faina.
Teko kitus miestus aplankyti?
Buvom Kaune, bet Vilniuje smagiau. Čia apėjom visus „Foursquare“ pažymėtus gerus restoranus ir barus – žinom, kad šeštadienį visi daro pachmielą „Marse“, pavyzdžiui. Smagi tradicija. Dar „In Vino“ patinka, Islandijos, Vilniaus gatvės. Taip pat lankom parkus, priemiesčius. Vingio parke su skeitais važinėjom. Prie Žaliųjų ežerų buvom, irstėmės su valtimi. Ramu, tyku – fantastika!
Net knygas vėl pradėjom skaityti. Piteryje, Maskvoje žmonės tam neturi laiko. Visi daug dirba ir po to daug tūsinasi, nes reikia gi skubiai išleisti tuos pinigus.
Aš jau net nekalbu apie jūsų muzikos sceną – atrodo, kas antras vilnietis yra talentas!
Ar kada nors Rusijoje bus geriau?
Na, va, išvažiavom iš Piterio, ir ten pagaliau atsirado miesto dviračiai, mokamas parkavimas, sužymėtos vietos – anksčiau visai jokių taisyklių nebuvo. Palikdavo visi bet kaip. Aš irgi taip darydavau – na, kaip visi. Žodžiu, situacija gerėja, nors ir labai lėtai.
Grįžtum ten gyventi?
Kol kas pabūsiu avantiūristas. Esu jaunas, geriau žvalgysiuosi tolyn.
10 YEARS OF DIRT CREW RECORDINGS @ Opium Club, 11.14
soundcloud.com/pontymython
P.S. Visos fotografijos - Aleksandro brolio Michailo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS