Liam Large: „Svarbu, kad muzika turėtų širdį ir būtų “funky”
Daina Dubauskaitė 2007-02-05 00:00
Be grojimo Londono vakarėliuose jis dar spėja remiksuoti, prodiusuoti slapyvardžiu Portside, kurpti kompiliacijas, rašyti kultiniam leidiniui “Wax Poetics” ir nenumaldomai mylėti vinilą ir jo skambesį. Londonietis Liamas Large, plačiai žinomas tarp tokį patį hobį – meilę senoms 45rpm greičio septyncolėms plokštelėms - kultivuojančių asmenų, pasakoja apie tai, kaip jau gerus du dešimtmečius kaupia kolekcinius soul, funk ir panašių atspalvių vinilus, penkiolika metų juos suka auditorijai, neklauso techno ir širdyje yra hip-hopo vaikas.
Kokio dydžio iš tiesų yra tavo dvidešimt metų renkama vinilų kolekcija? Kokie pirmasis ir paskutinis jos egzemplioriai?
Na, ji didelė, bet ne milžiniška. Kaupti ją pradėjau dar būdamas visai mažas, iš kišenpinigių įstengdavau įsigyt vieną LP per mėnesį. Todėl, kol neturėjau pinigų, kaupimas buvo lėtas. Vėliau susiradau kiek turtingesnių draugelių, jie pirkdavo įrašus, o grodavom juos visi kartu. Iš tiesų pirmojo savo vinilo net ir nepamenu. Pirmoji soul plokštelė buvo Otis Redding, hip-hopo – Doug E Fresh “The Show”, tuomet tai buvo tokia jėga! Paskutinis kolekcijos papildymas – “Sly, Slick and Wicked”.
Kur randi visus tuos retus įrašus?
Šaltinių yra daug. Šiais laikais viską valdo internetas ir “Ebay”, bet kartais įvyksta ir puikūs mainai su draugais ir bendraminčiais.
Ar jūsų bendruomenė didelė?
Daug didesnė, nei buvo. Dabar ji tikrai tarptautinė. Tiesa, daugelis bendruomenės narių – beveidžiai internetiniai statytojai aukcionuose, ir tai nėra taip jau smagu ar įdomu. Anglijoje daugumą bendraminčių pažįstu asmeniškai, tiesa, ir su bene visais pagrindiniais Europos bei JAV kolekcionieriais ir vinilų „dileriais” esu susidūręs akis į akį. Manau, Anglijoje branduolį sudaro viso labo 20 žmonių, na, čia tokie patys “masyviausi”. Be abejo, tylesnių ir smulkesnių yra daug daugiau.
Kiek daugiausiai sumokėtum už trokštamą įrašą? O gal jau esi sumokėjęs?
Bandydamas įsigyti brangesnį įrašą stengiuosi – perku tai, ką galėsiu parduoti brangiau, arba mainau jau turimus vinilus tam, kad galų gale įsigyčiau tą vertingąjį. Esu už kai kuriuos sumokėjęs 500 dolerių ar net daugiau, bet tai vis pinigai iš perpardavimų. Neturiu tuščios čekių knygutės, kaip kai kurie kolekcionieriai, taigi reikia suktis, kaip galiu!
Ką manai apie skaitmeninę revoliuciją?
Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, nes atėmė kiek galios iš įrašų kompanijų. Blogai, nes tai kiek nuvertino muziką – žmogeliai nešiojasi iPodus su tūkstančiais dainų, jos tampa atsitiktinėmis. Patogumo dėlei aš ir pats naudoju MP3, bet niekas niekada man neatstos metų metus medžiotų ar vis dar medžiojamų vinilų.
Kaip manai, kodėl būtent vinilas, o ne kasetė, juosta ar CD yra taip mylimas daugelio diskžokėjų?
Na, man asmeniškai tai geriausias formatas. Aš senamadiškas, taip, bet pamenu, kai prieš gerą dešimtmtį vinilą bandė nužudyti su CD, ir nepavyko. Grojimo technikai tai palankiausias formatas, ir taip visada bus. Esu miksuodamas naudojęs CD ir mp3, ir, tiesą sakant, tai nėra itin malonu ar įdomu. Apie vinilus galiu pasakyt tik vieną blogą dalyką – juos sunku tampyti. Mano nugara man pritars.
MP3 amžiaus vaikėzui apibūdink jausmą, kuomet adata paliečia plokštelę.
Reikiamo momento suradimas plokštelėje,malonumas, kuomet pasigirsta pirmieji traškesiai. Na, sunku tai išaiškinti kažkam, nepatyrusiam šio proceso. Bet kiekvienas DJ, jei yra prisilietęs prie vinilo, žino, kaip tai gera. Geresnis garsas, geresnis jausmas ir daugiau laisvės manipuliacijai.
Klausaisi elektroninės muzikos?
Paprastai elektronikos neklausau. Man patinka organiškas skambesys, net hip-hope. Esmė tame, jog man svarbu, kad muzika turėtų širdį ir būtų “funky”… O tai sunku išgauti mašinų pagalba. Na, klausau aš tos elektronikos, bet tikrai ne techno ar kažko panašaus. Kartais mėgstu elektroninį hip-hopą, dancehall ir panašiai. Bet bent jau žmogaus balsas visame tame tiesiog būtinas!
Ar turi mėgiamiausią įrašų kompaniją?
Kad ne. Neseniai dirbau prie “Saadia” kompiliacijos kompanijai “Jazzman Records”. “Saadia” – maža nepriklausoma 7-ame dešimtmetyje Majamyje veikusi įrašų kompanija, išleidusi nedaug, bet tikrai aukštos kokybės funk. Kažkas tokio ir būtų tarp mėgstamiausių.
Kaip sekasi tavo vakarėliams Londone? Kokie veidai susirenka?
Jei atvirai, tai tokią muziką Londone šiandien “prastumti” sunkoka. Žmonės išlepę, nes pasirinkimas tikrai milžiniškas, taigi niekas nesivargina sugaišti kiek daugiau laiko muzikai ar veiksmui, kuriam prireikia kiek daugiau įsigilinimo ir dėmesio. Manau, kituose, mažesniuose miestuose tokią muziką groti lengvau, nes publika yra tiesiog atvirenė. Taigi Londone groju daug, bet nepasakyčiau, kad ta scena yra itin glaudi.
Pats dažnai keliauji linksmintis?
Ne itin. Mane daugelyje Londono vietų labai nervina muzika. Bet mano draugai, kaip ir aš, rengia vakarėlius ir juose groja, taigi einu ten ir tai man geriausi taškai Londone.
Koks tavo santykis su hip-hopo kultūra?
Daugelis mano draugų yra iš tos srities. Asmeniškai aš, manau, su hip-hopu turiu daugiau bendro negu su bet kuo kitu. Daugelis dabar sieja save su ta kultūra, nes tai madinga, madinga taip rengtis ir kalbėti. Aš niekada nesivaikiau madų, tiesiog myliu tai. Ypač myliu šios kultūros kūrybingumą, išradingumą ir išraiškos galimybes. Šiuo metu visa tai gana išsiblaškę ir hip-hopas nėra toks aštrus, kaip buvo, baisu net sakyti, bet kartais jaučiu, kad visa tai pradeda išsivadėti. Mes ne tokie ir viskas nebe taip, kaip 9-ajam dešimtmety. Kultūra tapo labai komercinė. Nors aš tebejaučiu tam tokią pačią aistrą, kaip ir būdamas dvylikos. Hip-hopo šaknys – dinamiškos ir su revoliucijos ugnele, ir jei tai tave pagriebia, nepaleidžia visą gyvenimą. Va taip!
Jei gyventum 7-am dešimtmety ir turėtum grupę, kaip vadintųsi jūsų didžiausias hitas?
Na, manau, ištisas dienas pjautume Jameso Browno koverius, taigi mūsų hitas būtų “Cold Sweat” ar kažkas panašaus.
Jei turėtum uždėti paskutinį įrašą gyvenime, kas tai būtų?
The Springers "(I Want You) Every Night and Day".
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS