1-800-DAINAD : BŪTA : Alternatyva yra už kampo

Tiesa, panašiai jis prieš kurį laiką reziumavo ir „Grammy“ apdovanojimus, tad neverta „T.Ė.T.Ė.“ laureatams per daug įsižeisti. Esmė tame, kad „alternatyvius“, o iš tiesų alternatyvius nebent sausio pradžioje surengtiems „M.A.M.A.“, apdovanojimus remia ir komercinės radijo stotys, ir iškirpčių portalai. Nes juk visi muzikantai nori į tą eterį, aha, nes taip daugiau klausytojų, nesvarbu, kad gal jų muzika visai ne masėms.

Neturiu nieko pries Dee & Kamy, „KeyMono“, Domą Aleksą, Vidį & Mario, Marką Palubenką ir kitus, šeštadienį „Lofte“ apdovanotus pjūkladiskiais. Anaiptol. Juk mėgti pagal žanrą arba jo sklaidą visuomenėje yra nerimta ir siaura. Vertinti – labai sunku. Ir jei folk/etno ar hiphopo kolektyvus sugrupuoti gal dar įmanoma, tai visą elektroniką sukišti į vieną eilutę ir rinktis tarp pernai vienu festivalių hitu iškilusio Fingalick, „Radiohead“ remiksavusio Brokenchord ar bendrai paėmus daugiausiai iš visų Lietuvos atlikėjų užsienyje pasiekusių Vidžio & Mario – nebe. Kalbu iš savo varpinės, bet kalbu užtikrintai. Beje, buvau elektroninės nominacijos komisijoje (o kas visi kiti balsavusieji?), todėl žinau dar ir faktą, kad nebuvo galima rinkti (nominuoti – leido) tų, kurie laimėjo „M.A.M.A.“. Cenzūra alternatyvoje? Kažkaip juokinga. Ypač žiūrint į tą pačią hiphopo nominaciją, beveik identišką „mamiškai“. Na, tik nugalėtojai kiti. Jei kažkam nuoširdžiai smagu buvo laimėti, tai gal tiesiog apskritai trūksta pripažinimo, ir tai jau ne apdovanojimų problema.

Pats šeštadienio renginys gi atitiko visus muzikos verslo standartus (sienelė su apdovanojimų logotipais, Mantas Petruškevičius, simbolinė scenografija ir vedėjų juokai apie Kauną, pasiskolinti iš 1999-ųjų), o baro pašonėje pardavinėti marškinėliai rėkė tokius tiek dizaineriškai, tiek semantiškai klaikius sakinius, kad verčiau puoščiausi Celine Dion atvaizdu. Nes ji bent jau neapsimetinėja kuo nėra. Dar pridedam dieninio MTV eterio hitus dvi valandas iki ceremonijos pradžios ir suprasim, kad neverta daugiau apie „T.Ė.T.Ę.“ kalbėti. Tai ir išėjau iškart po „Banda Dzeta“.

Ilgai paguodos ieškoti nereikėjo. Praktiškai už kampo, toje pačioje Kauno g-vėje, šimtą metų veikiantis „XI20“ periodiškai mesteli kažką nuo Vilniaus fasadų pavargusioms ausims. Kartais tai būna noise, kartais grindcore, kartais indie, šeštadienį gi vienas akylas blogo skaitytojas užrodė, kad „Kablio“ rūsyje susitiks pučiamieji ir elektra. Kitaip tariant, Liudas Mockūnas – saksofonai, Dominykas Vyšniauskas – trimitas, Arturas Bumšteinas – elektronika. Visi pažįstami ir mėgstami, visi scenoje jau ne pirmus metus. Kartu jie „Hipotetinis trio“. Iškart įdomu, iškart paattendinau.

Tokių kaip aš – gal pusšimtis, bet labiau 40. Įėjęs į „XI20“ gali pasižymėti talonėlį, ir tai tik viena iš daugelio nuotaiką keliančių detalių neįpareigojančioje, nepriklausomoje ir ribų nebrėžiančioje vietoje. Čia barmenas nesako tau, kokį gėrimą šįvakar gerti, ta prasme, kuri kompanija remia. Jis apskritai tau nieko nesako, nes jo nelabai yra. Užtai yra įvairaus kairumo minčių – raidėmis ar vaizdais – ant sienų bei kiniškas žibintas.

Scena irgi yra, kiek improvizuota, kaip ir viskas čia, pasidaryta paties. A. Bumšteinas, pavyzdžiui, savo kompiuterį ir kontrolerius susistatė ant jaukiai žydros indaujos. L. Mockūnui ir D. Vyšniauskui pakako kėdžių, trio pasisveikino ir prisipažino tąvakar taip grosiantys pirmakart, ir ėmėsi.

Apibūdinti valandos pasirodymą nėra lengva. Labai bendrai tai turbūt džiazas. Laisve, netikėtumais, instrumento galios išbandymais, pasažų trukme. Nešvelnus, bet ir nebjaurus, dažniau stebinantis, nei nuspėjamas ar „nuniūniuojamas“ į priekį mintyse. Tai tikrai buvo neįmanoma. Kalbant vaizdingiau, A. Bumšteinas – tai miestas su visais savo kvartalais, gatvių ir elektros stulpų tinklu, parkais, aikštėmis, betono šmėklomis. L. Mockūnas ir D. Vyšniauskas – to miesto gyventojai, kartais jauni, kartais seni, kartais ką tik atvykę, kartais besipykstantys, kartais einantys koja kojon. Kalbant labai tiksliai, turiu du pavyzdžius.

Ta valanda buvo tikrai labai intensyvi ir turtinga. „Hipotetinis trio“ kol kas daugiau pasirodymų nesuplanavę, bet mintis, kaip supratau, yra. Rekomenduoju. Atsisveikindama dar įsigijau šviežiai išleistą L. Mockūno ir A. Bumšteino darbą „Voicescapes“, siekiantį ir iki M. K. Čiurlionio kūrybos. Mano kolonėlės atgijo ir džiaugiasi permainomis.

Lyg viso to dar būtų negana, pakeliui namo užsukau į „Studio 9“. Billy Kristal & Killl My Disco minkštais, bet užtikrintais vinilais betruošė sceną ir aikštelę gyvam „Ele7“ pasirodymui, šie bespalviam savo techno papildyti kažkodėl pasikvietė tikrą būgnininką. Šio pastangos gi pasklido mažai ką apie muziką turėjusios pasakyti minios rankose ir kojose. Baras ūžė, visi laimingi, išliekamoji vertė kažkada vėliau. Gal per „Disco Mafia Social Club“?