1-800-DAINAD : YRA : ACTA verčia susimąstyti

Šeštadienį ir Vilniuje vyks piketas prieš prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu – taip lietuviškai šifruojasi ACTA, jei kas dar nežinojo. Manau, tokių tikrai yra. Žodžiu, bandau gilintis ir iškart nesuprantu, kodėl reikia taip pykti. Cituoju www.stop-ACTA.lt.

Sutartis sudaryta siekiant apginti intelektinę nuosavybę (autorių teises ir pan.) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekononiam stabilumui. Tai skamba patraukliai ir naudingai. Tačiau ši prekybos sutartis iškelia intelektinės nuosavybės autorių teises virš keleto fundamentalių žmogaus teisių, nes leidžia:

• tikrinti Tavo asmeninių elektroninių laikmenų (mobilaus telefono, kompiuterio, mp3 grotuvo ir t.t.) turinį muitinės zonose.

• konfiskuoti Tavo asmeninius daiktus, jeigu kažkas įtaria, kad galbūt Tu sieki ekonominės naudos, vienaip ar kitaip naudodamas intelektinį turtą.

• bausti Tave už tokio turto turėjimą, remiantis vien tuo, kad, anot ieškovų, Tu turėjai pagrindo žinoti (nebūtinai žinojai), jog tas turtas yra nelegalus.

• įvairioms institucijoms gauti visą informaciją apie Tave iš Tavo interneto teikėjo, jeigu yra įtariama, kad galbūt Tu neleistinai naudojiesi intelektiniu turtu.

• naudoti visas technines ir teisines priemones, (Tavo interneto srauto sekimą, Tavo daiktų konfiskavimą ir pan.), kurios užkirstų kelią intelektinio turto savinimuisi.

• įvairioms institucijoms veikti savo iniciatyva, be intelektinės nuosavybės savininkų pageidavimo, norint surasti ir nubausti prasikaltusius.

Bet... Ar įstatymų nežinojimas atleidžia nuo atsakomybės? Ar kitų, fiziškai apčiuopiamesnių nusikaltimų atveju krata ir konfiskavimas irgi pažeidžia įtariamųjų teises? Kaip kitaip nustatyti, kad pažeidinėji įstatymus, prieš tai neįtariant? Argi ne taip veikia teisėsauga – aišku, ne visada be nesąmonių, bet veikia? Paskutinis punktas, tiesa, klaustukų kelia – iš pirmo žvilgsnio. Bet jei savininkas savo parašu teises prižiūrėti patikėjo atitinkamoms institucijoms, manau, jos ir turi daryti viską, kad tas teises apsaugotų. Ar kaip? Juk kai įsivedi signalizaciją, jai suveikus reaguoji ne pats, o saugos tarnyba.

Aišku, naivu tikėtis, kad tikrins visus kompiuterius oro uostuose ir t.t., bet pripažinkim pirma patys sau, kad dėl tokios galimybės piktinamės, nes bijom būti pagauti už rankos, o ne ginam kažkokias mistines prigimtines teises būti neliečiamiems. Juk jei tikrai pirkai ar tikrai pasiėmei nemokamą, tai vienaip ar kitaip bus užfiksuota ir niekas tavęs neapkaltins. Viskas ir taip sekama ir fiksuojama, labas rytas. Skaitmenininiai dalykai tiesiog per nauj ir per neapčiuopiami kad įsisamonintumėm, jog nesumokėjimas už juos lygus nesumokėjimui už pomidorą. Ir čia joks gudrumas ar laisvumas, čia parazitavimas.

Smagu ir naudinga – gal net abipusiai – sutaupyti pinigų ir vėliau juos išleisti to paties atlikėjo koncertui – tai labai populiari tezė ginant piratavimą. Taip, pritariu, kad be „Napster“ ir „Audiogalaxy“ šiandien turbūt domėčiausi visai kitokia muzika ir savo laiku ne vieną šimtą megabaitų parsipūčiau per „fletreitą“. Bet jei taip elgiausi, tai nereiškia, kad tai teisinga ir sąžininga. Kūrėjas turi visą teisę savo kūrinį platinti taip, kaip to nori jis, o ne tūkstančiai „gerbėjų“ interneto užkampiuose, nes „jie neturi pinigų pirkti albumus“. Jie gali reikšti nuomonę, taip, ir reaguojant į besikeičiančią rinką, žinoma, natūralu permąstyti kainodarą ir platinimo strategijas. Bet tai sprendžia atlikėjas. Ne aš ir ne tu. Ne mano nosiai aiškinti, kur savo muziką turi dėti „Swayzak“ ar Madonna. Kaip ir ne man spręsti, kiek turi kainuoti dizainerio sukurti marškinėliai. Netinka kaina ar įsigijimo būdas – neperku. Jei neperka niekas, bet parduoti norisi, kūrėjas mąsto, ką padarė ne taip. Jei jam nereikia šių pinigų ir platina savo produkciją nemokamai, valio, tai vienas iš būdų. Jis nei geresnis, nei blogesnis.

Negaliu savęs pavadinti ne pirate. Būtų melas. Štai dabar vakarais tvinpyksą žiūriu. Bet dėl to nesijaučiu taip jau nekaltai ir gerai. Lygiai taip pat nesijaučiu gerai nesumokėjusi už parkavimą. Jei jau tariamės ir naudojamės iš to išplaukiančiomis teisėmis bei privilegijomis, laikykimės ir pačių susitarimų. Būtų ramiau miegoti, nebijotume, kad kažkas supyks dėl to, ką atsisiuntėm. Ir gal tų ACTA nebereikėtų. Be muzikos, filmų ir kito meno mes būtume vis dar tie patys žmonės, bet aplinka būtų daug nykesnė. Nebebūtų ką vogti, nebebūtų dėl ko stengtis.