1-800-DAINAD : ARCHYVAS : KITA : DJMAG: Interviu su Ignu be pavadinimo

Kaip bemaniau pristatinėti Igną, vis tiek atrodė visiems jau žinoma ir netgi banalu. „Exit“, „Atari“, „Evolution“, „Pacha“, nesuskaičiuojami kiekiai kitų vakarėlių, daugybė vėl ir vėl į Lietuvą grįžtančių pasaulinių topų viršūnes raškančių atlikėjų… kokybė – turbūt geriausiai Igno jau ne vienerius metus dirbamo darbo, kuris, tikiu, yra didelis malonumas, apibūdinimas. Ilgai užtrukome ruošdami, derindami ir dailindami šį pokalbį – tai tik dar vienas nuolatinių Igno kokybės paieškų pavyzdys. Atrodo, buvo verta!

Majamis, „Amsterdam Dance Event“, Ibiza - šiemet „darbo reikalais“ keliavai išties daug. Ką tokios profesinės - pažintinės kelionės duoda?

Muzikinėse konferencijose ikis į akį susitinki su partneriais „iš kito laido galo“. Kasdien bendraujam elektroniniu paštu ar telefonu, todėl kartą per pusmetį labai sveika susitikti. Be to, konferencijos skiriasi viena nuo kitos, todėl bandau sudalyvauti, kiek tik spėju.

Tarkime, Majamyje jokio verslo neaptarsi – dauguma pokalbių sukasi apie kokius nors Sven Vath filmukus „YouTube“ ir panašiomis temomis. Tuo tarpu „International Music Summit“, kurią nuo šių metų Ibizoje ruošia Pete Tong, aiškiai suka į verslo pusę – aktualios temos, rimti pranešėjai ir vos pora šimtų susikaupusių šios kultūros galvų. Tiesa, kai pirmą rytą autobusai atvyko pasiimti dalyvių iš viešbučio, punktualaus nebuvo nė vieno iš tų dviejų šimtų veikėjų.

O koks konkrečiai dabar tas pasaulinis vakarėlių verslas? Kokios problemos konferencijose iškeltos, kokie pokyčiai laukia?

Dauguma jau spėjo susitaikyti, kad iš įrašų pardavimų neuždirbsi, daugiausia dėmesio atiduoda gudriems pasirodymų planavimams, naujų teritorijų, tokių, kaip Indija ar Kinija aptarimams.

Tiek Ibizos, tiek Amsterdamo konferencijų dalyvių akys nukreiptos į „Bacardi“ ir „Groove Armada“ sutartį, kuria grupė įrašinės EP bei naujais formatais nemokamai ją išleis į pasaulį. Pete Tongui į vieną iš diskusijų pavyko surinkti pagrindinių dešimties Ibizos klubų vadovus prie vieno stalo, o to dar niekada nebuvo, be to, tarp jų įsodinti salos merą ir prakalbinti apie naują tvarką uždarinėti klubus šeštą ryto. Smagiai pokalbis vystėsi, salos meras pradėjo pasakoti apie kažkokią muzikos mokyklą, o tai tikrai neturėjo jokio ryšio su užduotais klausimais.

2003-aisiais gavai „Bravo“ statulėlę. Esi bene vienintelis taip įvertintas DJ Lietuvoje. Ką ji tau reiškia?

Man tai buvo pirmieji tokie pavykę metai Vilniuje. „Evolution“ naktys klube „Gravity“ klube tapo istorine progressive house renginių serija. Tuo pat metu mane pakvietė į „Nokia Plug-In“ – kažkas su tuo renginiu vyko stebuklingo, ir nepasikartojo sostinėj iki dabar pat... Daug dalykų susidėjo į vieną, ir „Bravo“ buvo tuo metu man didžiulis įvertinimas. Nemaniau, kad jį gausiu, jei atvirai.

Ar yra vietos Lietuvoje atskiram renginiui - DJ apdovanojimams?

Didžėjų tai per akis, tik manau, pritrūktume pagarbos kitų laimėjimams. „Tas, kas negroja iš plokštelių – ne didžėjus“. „Va, kitas kietesnis, nes jis prodiusuoja“, ir taip toliau. Iš esmės visas tas reitingavimas, didžėjų jungimasis į „leiblus“ žmonių akyse atrodo nekaip – lyg vieni atlikėjai kovotų prieš kitus. Per maža šalis, kad mafijom žaisti. Smagesnis būtų koks savaitgalio susibėgimas, skirtas pasidalinti muzikai, o ne prizams. „Spartakiada“, atrodo, kaip tik tai ir daro, ar ne? Dalyvauti dar neteko, tačiau kitais metais mielai nulėksiu.

Kada paskutinį kartą į vakarėlį ėjai tiesiog pašokti?

Įprastai šoku, kai groju, nes negaliu nejudėti, o salėje atsirandu retai. Būtinai kas nors įkyriai pristoja su klausimu „O tu šiandien negrosi?“. Esu nieko prieš – galiu atsakyti, tačiau tada dar pasipila dar dešimt klausimų. Tenka bėgti, kur ramiau. O keliaujant dažnai tenka nusivilti.

Štai Amsterdame prieš keletą savaičių atsiradau „Panama“ ir „Escape“, įspūdžio nepaliko. Buvom Sharam naktyje klube „Zebra“ – tikrai ėjom pašokti, bet tokio apleisto baro nebuvau matęs jau seniai. Po Ibizos smarkiai išlepau, cha cha.

Tai kokius gi reikalavimus keli lankomiems klubams po Ibizos? Kas klubą daro geru, kas prastu?

Jei klubo baldai sulūžę, vėdinimui pataupyta, o aparatūros laidai po kojomis verčia griuvinėti, tai pati supranti. Gerą klubą geru, žinoma, padaro žmonių požiūris ir nusiteikimas, kurį jie atsineša. Ne be reikalo Ibizai šiuo klausimu taip lengva – niekas neskuba, kitą ryto jokių planų, savaitė prieš akis maudynėms jūroje ir atsigauti, ir aplink dar dešimtys tūkstančių tokių, kaip tu. Privalau paminėti ir „Amnesia“ garso sistemą su idealia akustika, labai protingą klubo dydį, ir tai, kad mano pirmas kartas buvo ketvirtadienį per „Cream“. Greičiau atgal ten.

Tavo kuruojami „Pacha“ ir „Exit“, sutik, yra gana skirtingi klubai. Kodėl gi juose dažnai groja tie patys didžėjai?

Jų skonis ir muzikinis išprusimas yra kur kas platesnis nei galima parodyti vienu grojimu. Po penkis automobilyje mėgstantys pakeliauti „klaberiai“, kuriems tenka didžėjų tą patį savaitgalį išgirsti ir „Pacha“, ir „Exit“, sutiks su manim, kad girdi iš esmės skirtingus setus. Be to, įspūdžius smarkiai keičia klubo sienos ir dar labiau – žmonės, kurie tave supa.

„Pacha“ ir „Exit“ lankytojai skirtingi. Kurie tavo širdžiai mielesni – ten ir renkiesi pakliūti.

Kartais „Atari“ „kaltinami“ ir tuo, kad tie patys užsieniečiai pas mus atvyksta dar ir dar kartą. Aš asmeniškai tame nematau nieko blogo - o ką gali atsakyti kritikams?

Tarkime, ką begrotų „King Unique“ – house, techno ar electro techno – kas kartą yra nauja. Stiprūs didžėjai gali kas kartą sudominti, jie vadinami rezidentais. Paul Oakenfold grodavo Liverpulyje kiekvieną penktadienį, ir kiekviena jo naktis turėjo vis daugiau magijos. Tas pats su Sasha ir John Digweed, kurie kažkada kiekvieno mėnesio paskutiniam penktadieniui skrisdavo į Niujorko „Twilo“ – niekas jų nekaltino tos pačios muzikos grojimu. Bėda iškyla mūsų požiūryje, etikečių klijavime, mums įprasta žiūrėti į atlikėją kaip į vieną ir tą patį „Snickers“, kaip į prekės ženklą, ne kaip į muzikos, kuri keičiasi, nešėją. Nenorintys to skirtumo išgirsti ir neišgirs. Jiems ir bus „vis tas pats per tą patį“.

Ką konkrečiai apie „Exit“ ir Lietuvą kalba čia lankęsi svečiai?

Mūsų šalį vadina svetinga ir nuoširdžia, o „Exit“ – kultiniu ir vienu mėgstamiausių Rytų Europos klubų. Čia jie jaučiasi laisvai, gali groti nuo deep iki banging, ir „Exit“ armija juos puikiai priima. Dažniausia neateina nei antradienis, kai didžėjai ar agentai vėl meta meškerę klausdami, kada galima „tai pakartoti“.

Ar tu - labiau didžėjus, ar labiau vadybininkas?

Vadybininkas? Didžėjauti kur kas smagiau, tai pati geriausia profesija. Tačiau tai, kad kiti didžėjai gali iki mūsų atšokti ir neretai „turėti“ geriausią pasirodymą tais metais, džiugina mane dar labiau. Man patinka girdėti, kad Lietuvoje jie atranda nuostabiausius fanus ir vieną iš trijų ar penkių mėgstamiausių klubų planetoje! Jei tai vadintumėte vadyba, galiu pabūti ir „vadybininku“.

Gal atsimeni savo grotų stilių eiliškumą?

Mokykloj pradėjau nuo „2Unlimited“, galėjau visą albumą išgroti – jis toks buvo „žiaurinis“. Tiesa, nusivyliau šia grupe – ne per seniausiai susiradau juos „MySpace“, ir jie vieninteliai nepatvirtino mano kvietimo draugauti!

Pirmosios plokštelės, atsiradusios tuomet, kai man buvo apie penkiolika, buvo „Tresor“ techno. Paskui deep house, netgi „Stardust“ grojau, cha cha. Didysis posūkis buvo 2000-aisiais, kuomet, atsiradęs Amerikoje, panirau į tech house ir progressive tribal. Paskui šiek tiek kritau į trance ir Deadmau5 stilių, į minimal techno, o dabar tai vadinčiau tiesiog full-on klubine muzika, kurioje yra viskas: house, techno ir trance, nuo underground iki commercial. Reikėjo išbandyti viską, kad rasčiau teisingas proporcijas.

Kaip tavo fonotekoje ir virtualiame įrašų krepšyje atsirado trance?

Geras klausimas. Pradžių pradžia buvo viena „Gallery“ naktis tuometiniame „Turnmills“. Pamenu, groja Armin van Buuren. Stogas kilnojasi. Ir klubui, ir man. Stoviu salės vidury, aplink tik juoda salė, galinga aparatūra, dar galingesni lazeriai, nei vienų nusvirusių rankų. Tai buvo kažkokia dar neatrasta aura, pasijaučiau kaip 16-os metų, pirmą kartą iš namų pabėgęs į Sagos reivą. Grįžau ir kartais ėmiau pats save pagauti, grojantį... trance.

Kartais netgi pavykdavo – praėjusių metų Kalėdų naktį „Pacha“ pabaigiau su Paul van Dyk „Castaway“, pasižiūrėjau į grotuvą – 138 BPM! Tai, kas vadinama trance, gali skambėti bukai, tačiau jokia kita muzika taip emociškai neprikausto klubinėtojų. Tokioje hipnozėje jie tampa nuoširdžiausiais, galbūt dėl to ir einu kartais į tą „kairę”. Melodingas progressive house su kristaliniu skambesiu ir energija, kaip Markus Schulz arba Kyau & Albert – 10 balų.

Užsiminei apie Ameriką. Kaip laikas, praleistas už Atlanto, pakeitė tuometinį tave?

Tos dvi vasaros, kurias praleidau superšalyje, iš esmės ir „pastatė“ pastaruosius mano metus. Kaip tik ten ir tada įgavau daugiausia įkvėpimo ir užsispyrimo. Grįžau namo su labai aiškia vizija, ką tiksliai noriu daryti, ir kaip. „Exit“ taip ir gimė – ačiū Dievui, suradau klubui partnerį, kuris tada manim, paėmė jaunu ir patikėjo. Dabar turim stipriausią šalies klubą, o visi norai po Amerikos kelionių liko seniausiai išsipildę. Paskutinis jų buvo rankų darbo ir... kiek stipresnio, nei gamyklinis, galingumo šalto oro patranka, ją irgi turime. Bingo!

Žmogus, su kuriuo dalintis pultą smagiausia.

Jų ne vienas. Na, su G Pal, ko gero, smagiausia – kas matė, kaip tai atrodo, supras. Paskutinį kartą pradedami groti suskaičiavome, kad draugai esame jau aštuonerius metus, ne kartą teko drauge švęsti ir groti – neišdildomi įspūdžiai. O šiaip patinka su Mindaugėliu ar Recoco, ateinančiais metais dažnai mus matysit grojančius dviese.

Ar labai svarbu ne tik groti, bet ir kurti? Tavo vardas lyg ir buvo ėmęs mirgėti prie kūrinių ir jų remiksų, tačiau dabar - štilis?

Į pasaulį neprasimuši, jei nekursi. Jokių šansų! Visi tai supranta, ir netgi tie, kuriems nesiseka didžėjauti, bando per kraujus ką nors sukurti, kad tik atsirastų „Beatport“ topuose. Todėl neretai atsitinka taip, kad garsūs prodiuseriai pakviesti į klubus tik gėdos prisidaro.

Pats niekada nesistengiau atrodyti prodiuseriu, nes juo ir nesu. „Escape (Driving To Heaven)“ remiksas įrodė, kiek daug gali padaryti didžėjaus ir prodiuserio darbas kartu, tačiau tai buvo tik eksperimentas. O ir į pasaulį neskubu – man ir čia labai gerai, daug geriau nei vidutiniškai sėkmingam šios muzikos prodiuseriui.

Ko savo karjeroje nepakartotum, jei galėtum viską nuveikti iš naujo?

Ilgus metus kankinausi prie savo gamybos patefonų, kol įsigijau porą klasikinių „Technics“. Tada supratau, kad laikas, praleistas prie skausmingai gendančių įrankių – tik laiko švaistymas. Pradėti reikėjo nuo „top of the line“. Visa kita daryčiau dar kartą, ir lygiai taip pat.

O ką didžiausio esi paaukojęs dėl išsikeltų tikslų?

Laiką tėvams ir draugams, atostogas. Taip buvo ilgus metus. Dabar jau randu kažkokią teisingą pusiausvyrą. Na, bent jau atrodo, kad randu. Štai artimiausią savaitę einu vakarienės su draugais tris vakarus iš eilės – anksčiau taip nebūdavo.

Kokią didžiausią klaidą daro jaunuoliai, nusprendę tapti didžėjais?

Pabrūžina pusmetį „pionierius“ kokiame nors garaže, o tada staiga visą dėmesį meta nuosavų renginių organizavimui, rinkodarai, „pijarui“, ir visiems kitiems įvaizdžio dalykams, kuriuos daro taip, kaip supranta patys. Susigalvoja renginių seriją, didžėjų grupuotės pavadinimą, susitaria tarpusavyje, kad pigiai kitiems negros, skambina į Delfi.lt, klausia kodėl neįdeda kokio nors jų neįdomaus pranešimo spaudai į „Miesto ritmus“. Visa tai tik atitraukia jų dėmesį nuo muzikos ir gaišina laiką. Patarčiau jiems susikaupti ir dirbti su muzika, miksuoti, prodiusuoti, rinktis bet kokias priemones ir programas, tikėti galutiniu skambesiu, ir, kai ateis laikas, bus pastebėti. Svarbiausia, ką pats supratau – šio proceso nepaskubinsi.

Ar tiesa, kad ekonominė situacija verčia „tūsintis“ mažiau arba atidžiau rinktis, kur eini? Kaip pasaulinės krizės pakeis mūsų naktinėjimą?

Nieko panašaus. Kiek ir kur grojau paskutiniais mėnesiais – salės pilnos. Klubai kitais metais taps draugiškesni, labiau atsidavę muzikai nei prabangaus įvaizdžio kūrimui. Kaip tik ekonominio nuosmukio metu jauno žmogaus draugas gali tapti mylimos muzikos klubas, o ne naujas drabužis. Lauksim labai sveikų pokyčių.

Kaip manai, dėl ko tau pavydi?

O man pavydi? Bijau, kad tai ne dėl vaikystės pomėgio žaisti „Monopolį“, o dėl pasišventimo mėgstamam darbui.