1-800-DAINAD : ARCHYVAS : DJSCENE : Sasha Perera („Jahcoozi“): „Daugelis stilių tam tikra prasme priklauso nuo BPM. Mums tai neaktualu. Muziką į vieną suveda skambesys, spalva, nuoseklumas“

Muzikos pokalbyje gal mažiau, nei turėtų būti, bet ji skamba trijuose grupės albumuose, o naujausią "Barefoot Wanderer" trio pristatys gyvai. "Spartakiadoje", kuriai, kaip pakankamai platų muzikos spektrą apimančios platformos Djscene.lt pristatomai, mano kuklia nuomone, toks multi-visko projektas tinka kaip niekas kitas. Mojuojam Sashai ir "Jahcoozi" liepos 23-ąją.

Jau kuris laikas vyksta "Jahcoozi" albumo pristatymo turas. Kaip jis sekasi?

Labai intensyviai. Tiek lakstymo! Aną savaitę šeštadienį buvom Bulgarijoj, sekmadienį Pekine, tad Šanchajuje, Hanoveryje, dar kitur, ir viskas per septynias dienas. Bet smagu!

Ar pirmą kartą keliaujate taip intensyviai?

Ne, intensyviai koncertuojam svetur jau seniai - nuo pirmojo albumo. Tam tikra prasme mums geriau sekasi kaip gyvai grupei, negu kaip studijinei. Kalbant tiksliau, žmonės mus labiau pažįsta kaip gyvus atlikėjus. Pietų Amerika, Pietryčių Azija, Japonija ir visa kita mums jau pažįstama iš anksčiau, taigi ne pirmą kartą keliaujam taip toil. Bet, tiesa, dabar labai intensyviai.

Kiek šis turas dar truks?

Dvi savaites rugpjūtį atostogausim, o dabar suplanuotų koncertų yra iki rugsėjo vidurio. Bet, žinai, dabar iš esmės groji, kai tik gali. Muzikantai gyvena iš koncertų, taigi negali negroti. Stengiamės kur nors koncertuoti kiekvieną savaitgalį. Kadangi keliaujam kompaktiškai, nesam 20 žmonių kolektyvas, tai daug lengviau.

Jei nuolat esate kelyje, kaip į kelionių grafikus telpa studijos laikas? Dirbate principu "studija studija studija - turas turas turas" ar "studija - turas - studija - turas"?

Dabar jau kelias savaites studijoje nesam susitikę, bet vos baigę "Barefoot Wanderer" jau kūrėm naują muziką, taigi jau turim naujesnių kūrinių, nei esantys albume. Kai tik randu laiko, namuose irgi kuriu. Kaip ir vaikinai.

Taip pat šiuo metu esam įsivėlę į projektą "NRBLN - BLNRB". Tai - bendras darbas tarp Nairobio ir Berlyno. Buvom Kenijoje baigiantis kovui, prieš pat pasirodant albumui. Tai buvo kultūrinių mainų kelionė, kurią organizavo Goethe's institutas - apmokėjo namo nuomą ir panašiai. Taigi mes, "Modeselektor" ir "Gebrüder Teichmann" kūrėm muziką su Kenijos muzikantais. Albumas pasirodys kitąmet, o projektą gyvai pristatysim Berlyno festivalyje "Worldtronics" pačioje gruodžio pradžioje.

Keliauji ir keliauji, o į Berlyną atsikraustei prieš dešimt metų, tiesa? Ir vokiečių kalbą prieš tai studijavai?

Būtent. Atsidūriau čia 2000-ųjų vasarą. Prieš tai mokiausi Europos politiką ir Vokiečių kalbą. Pagal "Erasmus" programą atvažiavau į Kelną, o gyvenimo ten metu nuvykau ir į Berlyną!

Ar vokiečių mokeisi su tikslu - ta prasme, ar norėjai čia kraustytis?

Ne, neturėjau tokios minties! Anksčiau mokiausi prancūzų, po to - vokiečių. Toks paskutinės minutės sprendimas. Norėjau studijuoti ką nors daugiadalykio, Europos studijos, istorija, politika, na, kažką. Ir tada...O Vokietijos istorija mane visuomet žavėjo. Komunizmas, fašizmas, daugybė kitų dalukų - tai dramatiška ir lengvai sudomina. Stiprus šalies ir istorijos įvaizdis - apie tai sukurta daug filmų ir panašiai. Jau būdama vaikas tuo domėjausi. Taip, dalykų yra įvykę baisių - genocidas, sienos, kiti ekstremalūs veiksniai, supranti mane. Tą ir turiu omenyje sakydama, kad žavi - savo įvykių gausa.

Ar istorinis miesto palikimas ir dvasia buvo persikėlimo priežastis? Bent jau viena iš jų?

Taip, iš dalies. Užsukau ir pamačiau visus tuos dalykus, apie kuriuos skaičiau ir kuriais domėjausi. Hitlerio bunkeriai yra kažkur po automobilių stovėjimo aikštele Rytų Berlyne! Juokinga! Be to, vis girdėdavau apie tai, kas vyko sienai griuvus. Kreuzbergas, tušti pastatai, skvotai, klubai, nelegalūs reivai. Tai buvo hedonistiška ir anarchistiška, nes policija į tai pirmus metus visiškai nesikišo.

Taigi atvykau 1999-aisiais ir radau burbulą, kuriame gyveno žmonės. Tada berlyniečiai tikrai gyveno burbule, dabar taip nebėra. Pasaulis atvyko į Beryną, o prieš dešimtmetį tai buvo gerai išlaikyta paslaptis. Nedaug kas iš išorės žinojo, kaip Berlyne įdomiai keista. Man beliko įeiti ir atrasti. Anglų ten tada, beje, buvo nedaug. Atvykėliai buvo keistuoliai, kaip ir vietiniai, o dabar į Berlyną plūsta normalesni, labiau mainstream žmonės, japiai.

Paminėjai anglus. Ar save identifikuoji kaip britę, azijietę, pasaulio pilietę, ar...?

Visų pirma save identifikuoju su savimi, kaip ir bet kuris kitas individas. Tavo šeima ir gyvenimas esi tu, šia prasme identifikuojuosi su savimi. Bet, grįžtant prie klausimo, žinoma, jaučiuosi brite. Britanijoje gimiau, augau, brendau. Kai tavo tėvai patys nėra britai ar čia neužaugo, paties britiškumas kitoks. Taigi aš britė iki tam tikros ribos, bet taip pat šrilankietė... Kai buvau aštuonerių, su šeima kraustėmės į Singapūrą, ten gyvenau porą metų, taip pat Indija, kitos šalys, kurias apkeliavom - visa tai turi įtakos. Yra žmonių, kurių tėvai užsieniečiai, bet patys jie gimsta Britanijoje ir niekur niekada neišvyksta. Man ne taip. Taigi ir kraustymasis į Vokietiją nebuvo didelė naujovė. Ir mano tėvai taip padarė aštuntajame dešimtmetyje. Tiesiog paliko savo kultūrą ir nuėjo į kitą. Gal tiems, kurių giminė vienoje vietoje gyvena kartų kartas, ir keista, o man - normalu.

Ar taip paprastai vėl atsistotum ir eitum kitur?

Net nežinau. Dabar esu pririšta Berlyne muzikos prasme. Be to, čia po kurio laiko įsipatogini... Berlynas - labai atsipalaidavęs miestas, ypač menininkams. Pigu pragyventi, o menas gerbiamas nepaisant to, kiek iš jo uždirbi. Tai ne Londonas ar Niujorkas, kur klausimas "Kiek uždirbi?" seka iškart po "Tai esi menininkas?". Jei apie tave parašo "New York Times", tada gali save laikyti menininku. Kitu atveju esi vienas iš keliolikos milijonų. Čia, manau, miesto kultūra remia savo žmones. Be to, tai subsidijų ir pašalpų karalystė! Loser-friendly visuomenė, galima ir taip pasakyti, cha cha. Nėra taip, kad visi laimėtų, bet svarbiausia, kad žmonės turi laiko ir turiniui kurti, ne tik galvoti, kaip išgyventi.

Grįžtant prie tavo klausimo, nemanau, kad kada grįšiu į Britaniją. Nors gal - ką čia gali žinoti? Jei nebebūtų "Jahcoozi", būčiau daug laisvesnė keliauti ten, kur noriu, ir daryti tai, ką noriu. Kartais romantiškai svajoju apie pagyvenimą Šri Lankoje. Ten visuomenėje daug vietos savityrai. Bet kartu šalis ir labai stagnatiška - tai dėl politikos. Sunku.

Berlyne gyvenu, bet kiekvieną savaitę keliauju, taigi čia esu tik pusiau. Taip šiuo metu man labai patinka.

Tikrai geras būdas neužstrigti vienoje vietoje!

Taip, visiška tiesa! Kartais jaudinuosi dėl to, kas būtų, jei mano gyvenimą ištiktų stagnacija. Turbūt nusižudyčiau arba mirčiau nuo depresijos. Kai pripranti prie tokio aktyvaus gyvenimo, sunku sustoti. Reikia dalykus keisti naujais.

Ar tiesa, kad muzikuoti ėmei tik atvykusi į Berlyną, o "Jahcoozi" yra pirmoji tavo grupė?

Pirmoji. Kai buvau maža, mama mokė skambinti pianinu, taip pat giedodavom induistų šventykloje, dar mokiausi pūsti trimitą - dabar tai darau scenoje. Tada gitara, indiški instrumentai... Bet visa tai vyko labai nekoncentruotai. Kai kurie vaikai užsiima vienu dalyku, mokosi kasdien penkerius ar dešimt metų ir tampa profesionalais. O aš visada buvau "gal tą, o gal aną", ir taip toliau. Taigi nieko rimto muzikos srityje ir neveikiau iki tol, kol susitikau vaikinus ir sukūrėm "Jahcoozi". O tai labai daugiadisciplinis projektas, kiekvienas į jį nešame kažką kitokio, tai man labai patinka.

Kai vaikystėje mokiausi muzikos, tai man atrodė labai oficialu. Visgi manau, kad tai buvo mano, o ne sistemos problema! Kiti vaikai gi tą sistemą išnaudodavo tam, kad išmoktų kiek galima daugiau, o tada imdavo maištauti. Man neužteko koncentracijos net tam, cha cha.

Kieno idėja buvo suformuoti trio?

Mūsų pažintis buvo atsitiktinumas. Apie Robertą sužinojau per mūsų bendrą draugą, kurio namuose įrašiau juokingą kabareto stiliaus "dainušką". Ją išgirdęs Robertas pamanė, kad turiu keistą balsą, tad perdavė man kompaktą su savo instrumentalais. Jau buvau šiek tiek dirbusi su techno kūrėjais - na, įkalbėdavau eilutė ir panašiai, tad buvo išties įdomu išgirsti tokią plačią muzikos paletę viename demo įraše. Ten buvo elektronikos, džiazo, drum'n'bass, ragga, dancehall, visko! Ir iš tų 16 kompakte buvusių instrumentalų supratau, kad norėčiau dirbti su jų autoriumi.

Ėmem bandyti, nuėjom į studiją. Parašiau "Black Barbie", uždėjom dancehall ritmo ir viso kito. Mums pasisekė, nes pirmieji pora kūrinių pavyko tikrai gerai, žmonėms jie patiko, klausytojai norėjo daugiau. Jei niekas nebūtų kreipęs dėmesio, greičiausiai būtume išsiskirstę, cha cha. Tada susipažinom su Oren, jis pridėjo savo instrumentų ir įrangos. Taip pat jis groja bosu, tai daro ir scenoje. Dviese viskas vyko labai intensyviai, trio - dinamiškesnis procesas.

Atvykęs gyventi į naują vietą esi atviras pažintims, taip kuri naują savo gyvenimą. Robertas į Berlyną atsikraustė 1999-aisiais, aš - 2000-aisiais, Orenas - dar po metų. Teisingu laiku susikirto mūsų laukai.

Ar vardą irgi sugalvojote visi kartu?

Taip, turėjom brainstormingo sesiją. Buvau parašiusi eilutę "Jahcoozi in a bath need or not to remain a dream". Tiesiog žaidėm žodžiais. Sugalvojau "Jah" kaip nuorodą į ragga, ir taip toliau. Pavadinimas - tai pokštas. Jis reiškia daug skirtingų dalykų ir tuo pačiu visiškai nieko. Bet gali turėti labai gilią esmę. Aiškus, populistiškas. Žodžių žaismas. Mums buvo svarbu, kad pavadinimas iki tol nebūtų egzistavęs, jokių kitų grupių ir panašiai. Kai gūglini, vienintelis "Jahcoozi" rezultatas esam mes, nes tai mūsų žodis ir mūsų esybė. Kaip ir mūsų muzika, kuri yra žmonių, idėjų, įtakų, kultūrų amalgama.

Naujasis jūsų darbas pavadintas "Barefoot Wanderer", tai taip pat gali reikšti labai daug. Pirmoji į mano galvą atėjusi mintis pamačius "basas" - nuogas, nurengtas, vos ne "minimal". Muzika tokia tikrai nėra. Kaip tu interpretuoji žodį "barefoot"?

Manau, basas - tai nebūtinai minimalus. Aš šį žodį suvokiu kaip "organiškas", "žalias", "žemiškas", taip pat susijęs su keliavimu. Tai mes ir veikiame - keliaujame tarp žanrų. Ir, tikra tiesa, nuimame daug nereikalingų elementų nuo to, ką atnešame į savo pačių muziką. Tai nereikalingo pašalinimas, pernešimas į gilesnį lygį. Aš "Barefoot Wanderer" suprantu taip. Beje, ar žinai apie barefoot muziką, kuriamą "Stereotyp Meets Al Haca"?

Ne?

"Stereotyp Meets Al Haca" yra kolektyvas iš Vienos, mūsų geri draugai. Jie savo muziką ėmė vadinti barefoot prieš porą metų. Tai organiškas tarpžanrinis BPM neapribotas skambesys. Daugelis stilių - dubstep, drum'n'bass, techno - tam tikra prasme priklauso nuo BPM. Mums tai neaktualu. Muziką į vieną suveda skambesys, spalva, nuoseklumas. Neprivalome kurti kažko tarp 130 ir 135 BPM, bet galime varijuoti tarp 50, 80 ar 150 ir vis tiek išlikti nuoseklūs. Tai ir yra barefoot. "Facebooke", beje, galit rasti "Barefoot" puslapį.

Neseniai baigėsi kūrinio "Barefoot Dub" remiksų konkursas. Jūs jį sugalvojot ar "BPitch Control"? Kaip apskritai jaučiatės, kai jūsų darbą ima ir modifikuoja kiti?

Akapelas į internetą kraudavom ir seniau, taigi tai nebuvo kažkas visiškai netikėto. Konkurso idėja gimė, kai kartu su Alex iš "Soundcloud" dalyvavau diskusijoje apie socialinę mediją. Kažkaip išsišnekėjom apie tai, "Jahcoozi" ant nosies buvo albumo išleidimas, taip viskas ir susidėliojo. Beje, jau labai seniai turim savo "Soundcloud" puslapį - man atrodo, buvom tarp pirmo šimto užsiregistravusių! Tai va, nusprendėm konkursą surengti tvarkingai - su "Soundcloud", su "BPitch Control" ir taip toliau. Mums tai patinka! Gerai, kad žmonės ima, eksperimentuoja, bando. Juk gyvename bootlegų amžiuje. Čia ne plagijavimas ir ne vagystė. Jei tik iš paimto sukuri kažką naujo ir savito, tai pirmyn.

Sulaukėm išties nemažai remiksų - ilgai klausėm. Malonu buvo tai, kad muzika suplaukė iš daugiau nei vienos scenos. Eksperimentai iš Japonijos, heavy garage iš Anglijos, gitaros ir taip toliau. Taip aš žinau, kad mūsų gerbėjai - jautrūs ir inteligentiški. Jie jaučia mūsų nuotaiką ir patys ją perima. Kitaip būtume sulaukę tik krūvos šlamšto, kurioje viskas skambėtų kaip "Scooter"!

Galiausiai išrinkom tris mėgstamiausius ir nusiuntėm į "BPitch". Tada ėmė bėgti laikas, visi pradėjo pykti, visi buvom užsiėmę ir taip toliau. Ellen galų gale paklausė tų trijų remiksų, jai visi patiko, ir rezultatas buvo aiškus. Juokinga, nes konkursą uždarėme balandį, o nugalėtojus paskelbėme po šešių savaičių! Žmonės net pykti ėmė. "Jahcoozi", nežaiskit su mumis", cha cha. Tai kita interneto pasaulio pusė - menki nuobodylos, kurie bijo ką nors daryti tikrame gyvenime, taigi visą savo nuoskaidą lieja internete. Bet mums nelabai svarbu, viskas gerai.

Beje, kaip atsidūrėte "BPitch"?

Jau seniai buvom pažįstami su Ellen. Kai atsikraustėm į Berlyną, jis buvo daug mažesnis, nei dabar, tai visi vieni kitus žinojo. Apie 2003-us visi kelis kartus grojom "WMF", taigi ji buvo mus girdėjusi. Taip pat dirbau su "Modeselektor", o "Jahcoozi" kūrinys "BLN" buvo panaudotas "BLN Camping Compilation 03" pradžiai. Kalbų visada buvo. Praėjusį rugpjūtį grojom "Bar25", Ellen irgi ten buvo, jai mūsų pasirodymas labai patiko. Daviau jai paklausyti tuomet ką tik sukurtos naujos "Jahcoozi" muzikos, ir tai jai taip pat patiko. Manau, kad šis albumas - daug tinkamesnis "BPitch", nei praėję mūsų darbai. Bet tai įvyko natūraliai, tiesiog geras sutapimas

Ar sakytum, kad "Jahcoozi" į "BPitch" įnešė daug naujo jai skambesio, kuris pastaruoju metu ir taip į ją ir iš jos plūsta?

Jei žiūrėtum paviršutiniškai, tada taip. Bet jei žinai, kad 2003-aisiais Ellen išleido Mochipet kūrinį, labai triukšmingą ir eksperimentinį, tai suvoki, kad kažko kreivo čia buvo visada. Jei žmonės žino "BPich" tik dėl Kalkbrenner ir Ellen Allien, jiems mūsų muzika pasirodo "oho", bet jei gerai pažįsti visą leidyklos katalogą, tas jausmas ir elementas nėra visiškai naujas. Beje, žinai, tas mano su "Modeselektor" įrašytas kūrinys "Silikon" buvo geriausiai parduodamas iš albumo "Hello Mom!".

Ar visada tekstus sau rašai pati?

Taip. Nesu dainavusi kitų rašytojų kūrinių.

Tai nuosprendis, ar pasitaikius progai elgtumeis kitaip?

Sunku įsivaizduoti. Net jei tai būtų kažkas, ką tikrai gerbiu ir myliu, vis tiek norėčiau dalyvauti kūrybiniame procese. Norėčiau ten būti, kai jie rašytų. Nesu iš ten, kur žmonėms visus albumus parašo kiti asmenys. Mes viską darom patys. Bendradarbiavimas, ėjimas koja kojon labai svarbus. Ir tai man patinka. Be to, aš turiu daug ką pasakyti! Su "Jahcoozi" tai, kad tekstus rašau aš, natūralu, nes anglų kalba - mano gimtoji, ir dar burną didelę turiu.

Prisimenu "Jahcoozi" koncertą Vilniaus "Milk Bare" 2007-aisiais. Tu ką nors pameni?

Taip, pamenu, kad buvo smagu. Geriausiai atsimenu tuos du klubo paviljone vadovus. Du išprotėję ispanai! Atvažiavo pasiimti mūsų į oro uostą, tai galvojom "na ir keistuoliai su šuniuku". Personažai! Keliaujam po visą pasaulį, nuolat pažindinamės su naujais žmonėmis, daugybe promoterių, bet jie dažniausiai standartiškesni. Na bet šitie su savo odinėm striukėm! Lietuva tokia maža, o čia tie ispanai. Na, pasirodymas irgi buvo geras.

Ar "Spartakiadoje" jis bus smarkiai kitoks?

Na, mes nuolat keičiamės ir vystomės. Grojam gyvai, taigi kūriniai daug energingesni, nei albumuose. Žmonės visuomet kažko tikisi, netgi nepaisant to, klausė jie albumą, arba ne - vis tiek pamatę mus scenoje išsigąsta. Kai išleidi dub prifarširuotą leidinį, toks pasirodymas gali būti ir netikėtas. Jis keičiasi priklausomai nuo to, kuriuo metu ir kur grojame. Bet kuriuo atveju turim pavaryti. Nesam "Massive Attack", kad grotume ramiai. O ir žmonės ne to tikisi. Albumuose ir scenoje groti visiškai skirtingą muziką suvokiu kaip prabangą. Kitaip būtų labai nuobodu, na, o žmonės gauna dvigubai daugiau!

Djscene.lt