„Silence Family“ trejetai ir „Neringa FM“ smėlis
Taip ir neįsibėgėjęs penktadienis bei ankstyvas šeštadienis. Daug žadėjęs trečiasis „Silence“ gimtadienis „Ūkio banko teatro arenoje“ iš pradžių kiek paerzino, bet susiėmė ir keliolikos savo amato meistrų dėka tapo renginiu, kurio nepakartosi, ir kurį kai kam greičiausiai norisi kopijuoti. O tai labai gerai.
Į tokį renginį reikia eiti švęsti, o ne darnioje visumoje ieškoti paskutinės nakties trūkumų ar matuoti garso savo išlavintomis ausimis. „Silence Family: 3 Years Of Pure Quality“ nebuvo ir nėra visų tylenių šeimos narių karjeros tikslas – tai tik puošni žyma istorijoje, kurios, tikiu, dar laukia ne vienas gimtadienis. Surežisuotas ir nupudruotas, bet vis tiek gimtadienis. Todėl reikia sveikinti, dėkoti, ploti ir nešti gėlių. Šias pamiršau, bet ir paskutines koncerto minutes praleidau jau kitame koncerte. Apie tai vėliau.
Priminti, apie ką yra „Silence“, pirmasis pasišovė Few Nolder. Giliai minkė, erzino ir glostė, lydimas begėdiškai atvirai stambaus plano projekcijų, vėliau į antrąjį olimpinės (čia turiu omenyje ir šokėjus, besiraivančiais šešėliais ir kūnais įrėminusius atletiškąją programos dalį) scenos aukštą pasikvietė Leon Somov, o žemiau pasirodė ir pirmasis gimtadienio solistas Adomas. Viskas skambėjo ne taip gūsingai ir melancholiškai, kaip anas Adomo ir kolegų koncertas „Satta Outside“, bet tai juk buvo beveik prieš dvejus metus, ir proga buvo visai kita. Dabar net ir ištikimiems „Silence“ draugams ir gerbėjams dar menkai pažįstamas briuseliečio balsas tapo dar viena įžanga į pagrindinį vaišių patiekalą. Su Jazzu pagardu, juk Justė su Adomu – seni gospel laikų bičiuliai.
Dėl Giedrės su „Slow“ ir Ernesto su „Changed“ laukti buvo verta ir tas dvi valandas, ir net ilgiau. Dėl jų verta keltis ryte, ir aš neperdedu. Jie puikūs. Geriausi mikrofono ir publikos draugai. Tokie, kuriems uždainavus net didžiausias skeptikas patiki muzikos galia ir nusišypso. O gal ir ašarą išspaudžia, bet be emocijų tikrai nelieka.
Jazzu tuo tarpu ne draugė, ji – meilužė. Taip pat puiki ir tokia būtų, net jei maišu apvilktum ir į sceną su spragilu nuvarytum. Nors varyti tikrai nereikėtų – ji čia kaip namie. Ir visai nesvarbu, kad „I‘ll Be Gone“ girdi šimtąjį kartą – Vidis & Mario ištęsėjo pažadą ir niekas šeštadienį neskambėjo taip, kaip įrašuose.
Patys kompozitoriai net ir ošiant pirmam ir nė sėkundei nepabostančiam, atrodo, su metais tik bręstančiam ir įgaunančiam daugiau jėgos, „Test“ gi gana kukliai slėpėsi už atverstų kompiuterių ir katiliukų, susisaistę petnešomis ir baltais marškiniais. Bet tam ir šeima, kad vieni atliktų pagrindinius vaidmenis, kiti tampytų nematomas virveles, ar ne?
Natos. Vokalas. Sintezatoriai. Būgnai. Orkestras. Bosas. Spindesys. Plunksnos. Šviesos. Siluetai. Sunku pasakyti, kokio didumo puokštės nusipelnė renginio režisierė Marija Simona Simulynaitė (ji – „Baltijos Baleto Grupės“ vadovė, ir todėl šokėjai į iš esmės elektroninės muzikos renginį įsiliejo taip natūraliai) už tai, kad sugebėjo išgryninti ir į tris valandas sutalpinti tiek daug idėjų, asmenybių, ambicijų, nuotaikų, periodų, pasiekimų. Žinoma, ne be „Silence“ vado Vidžio pagalbos. Komanda gali viską. O gimtadienių bus dar labai daug. Ačiū. Ne kasdien taip.
... Ir dar vienas mažas sustojimas pakeliui namo, ištįsęs iki poros valandų. Žinia, kas antrą ketvirtadienį per „Neringa FM“ transliuojamos mano „Dainos Dainai“. Dar ne taip seniai – koks geras pusmetis. Bet mano širdyje ši radijo stotis gyvena jau ilgai, penkerius metus, ir niekas kitas taip neužkuria atostogų nuotaikos, kaip internetinės jos transliacijos. „Neringa FM“ branduolio viešnagės kontinentinėje Lietuvoje – ne tokios dažnos, tad iš „Ūkio Banko teatro arenos“ sukom tiesiai į „Studio 9“. Čia – Neringos garso takelio bendraautorių pingpongai ir „Ministry of Echology“ koncertas. Tiesą sakant, maniau, spėsim tik į paskutinius akordus, bet kadangi gerą valandą vyko grupės vokalistės Elenos (ji ir Umiko) paieškos, išgirdau ir pirmąjį pasisveikinimą.
Ir, žinot, pirmąkart „Studio 9“ taip gerai jaučiausi. Nei aš, nei žvilgsnis nekliuvo už indų, merginų veidai nesiblaškė šioms išgirdus naujovišką muziką, vaikinai neįkyrėjo, ir visi kartu sudarėm tokią banguojančią jūrą, skalaujančią scenos paplūdimį. Šiame „aidologų“ orkestras gi grojo savo ir dub bei reggae pranašų kompozicijas, dėkojo Jah ir skatino taiką. Šypsena. Taika!
Jungiam „Neringa FM“? Ketvirtadienį pažadu kažką labai vasariškai panašaus.
Titulinė nuotr. - Giedriaus Dagio.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS