1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : Prieštaringai patenkinta

Atžygiavusi "ant dvylikos" tikėjausi pro duris virstančių fanų būrio, deja, eilutė, nors ir buvo, nekėlė per didelių problemų. Grojo Robert Miles - "Children"... Tikrai! Sunkiau buvo tik užlipus laiptais susivokti - ten, kur visada šokiai, dabar kvepėjo koncertu, o ten, kur visada baras arba šiaip praeinamasis kiemas - daug stiprių kolonėlių, diskžokėjas ir beprasidedantys šokiai. Sukau dešinėn - ten, kur koncertas.

"Fusedmarc" - myliu juos, bet pirmą nakties - ne taip jau karštai. Tuomet, mano manymu, jau reikia šokti, o ne linguoti susėdus ant grindų. Vakarėlis juk, nors ir intelektualumu apipintas. Mano balsas į dangų neina, tad keliolika minučių hipnotizavausi nuo demonstratyviai sukištos į batą vokalistės klešnės bei klausiau. Gerai. Gražu. Traška subtiliai, dainuoja nuo dūšios. Bet aš norėjau šokti.

Tad ėjau pas Gvidą, vėliau pakeistą "Headandshoulders". Šie kojas vis dar kilnoja, tiek savo, tiek ir publikos, nors dažniau grojančių už juos nebežinau... Bet žinau gerą taktiką - praleisk bent kas antrą vaikinų pasirodymą ir atsibosti nespės.

Vėl į pirmąją salę atviliojusi "The Doubtful Guest" - supermergaitė! Pasislėpusi už "Apple", bet šaudė tokiom strėlėm, kad iškart pasimiršo visi prieš tai vykę gulinėjimai. Plastiška, rūgštu, techniška, gilu. Gaila, kažkas griebė už rankos ir nutraukė į plačiąją salę, pas didžiosiom raidėm skrajutėj įrašytąjį.

Paulas Kalkbrenneris padarė mano naktį, kaip anglakalbiai sako. Kaip stojau, taip ir įstrigau šokyje su ta pačia giluma, plastika, trisdešimt kanalų ir devyniolika vienu metu spaudžiamų mygtukų, a-aa, jis nesveikas. Patalpa, persigėrusi visais tais garsais ir papuošta gausiomis projekcijomis, atrodė net apvali iš malonumo, o akimis šaudžiau tik tokius pat pakerėtus kaip pati.

Truputį meluoju dėl įstrigimo. Nemažai laiko teko praleist ir dar kartą naują vietą atradusiam bare. Neteigsiu, jog rūkymas suvienija žmones, bet tik ten vyko tokios atsakančios diskusijos. Nes, vos pabandžius muzikos įkvėptą mintį pagrįsti ar šokio nulemtą pažintį užtvirtinti cigarete, visi būdavo varu iš salės išvaromi. O pakalbėt norėjosi beveik su visais - mažai buvo nematytų, dar mažiau - nepageidaujamų.

Video. Jie tikrai buvo visuose galuose. Nepaisant jų kokybės ir įvairovės, žadėtų jungtuvių su muzika dažnai pasigedau - na, prie ko čia saldus minimal techno ir politiškai angažuoti vaizdai su laikraščių antraštėmis apie Uspaskichą? Arba kaulai, daug kaulų. Ne mano skonio filmukai, žodžiu.

Trūko minios (sako, "G" lūžo nuo ištroškusių geru live pasimėgaut, nors girdėjau nuomonių labai skirtingų), trūko balanso tarp patalpų. Vakarėlis per "ilgas" išplanavimo prasme ir tikrai be reikalo pati geriausia salė (ta, už "baro" ir "rūbinės" - kodiniai pavadinimai) buvo palikta tamsoje. Be to, girdėjau baisių gandų iš priešais "Arką" stovinčio namo - neva organizatorių klaida buvo kolonėles ilgojoje salėje kabinti ir kaimynų kantrybė pradėjo sproginėti. Laikau špygas... A, ir dar - man trūko IJO. Bet tik save kaltinu, kad jo nesuradau ar pavėlavau. Šiaip ar taip, iš "Arkos" sugebėjau išeiti jau patekėjus saulei. Tokie štai intelektualiai vaizdingi šokiai!

Šeštadienį "Gravity": dužo butelis degtinės (beveik jau tuščias), taip pat lempa, neabejoju, kad ir keletas širdžių - merginos pavasariui įkaitus nerimsta, o "Nesakyk mamai!" kombinezonai vis dar aistringai raudoni. Skraidė ledai (plombyrai bei tie permatomi, į degtinę), krito apytikris konfeti, badėsi skėčiai (gal kas gali sušukti "apakau nesakydamas mamai!"?), plaikstėsi muzikos juostos, skambėjo (ne iš juostinio magnetofono, deja) "Shiny Disco Balls". Gyvo akto nebuvo ir tai truputį nuliūdino, nesgi iki šiol visada... Tikiuosi, trijulė pasitaisys, nes jei ką, kompiliaciją "How to Kill a DJ" moku mintinai.

Gal ir gaila, kad nepriverčiau savęs mauti į antrą "Go Gaga" seriją prie jūros. Būtų buvęs puikus sekmadienis pliaže. Na, bet oras tik geryn, tad ir pliažas - artyn.