Juodi balionai ir devintoji studija
Daina Dubauskaitė 2011-12-19 09:57
Ou! Ar tik ne šešios savaitės praskriejo nuo tada, kai paskutinį kartą pasakojau apie Vilniaus patamsius. Nei atostogavau, nei ką – gal kiek daugiau laiko praleidau namuose, be to, per daug nesusižavėjau nei vienu įvykiu. „Jazzanova“ grojo ir neprigrojo iki mano sielos gelmių, abu Intakz ir draugų skambūs bandymai „48 ceche“ buvo nykiai tušti, su Oliver Deutschmann ir „+++“ armija į „Soul Box“ net nelindau – kažkaip per dažnai ta vieta ėmė kviesti mane ir mano aplinkos žmones. Bet buvo daug teatro, kino, aplinkinių miestelių ir kitų skaidresnių, nei nakties tamsa, įvykių. „Laisvalaikis minus vakarėliai“, kaip sako viena iš įdomesnių Djscene.lt forumo temų.
Visgi metų pabaiga vietoj sniego atnešė visai nenervinančių klubinių kritulių. Penktadienį štai „Plum Bum Bar“ įsileido kauniečius skalbėjus. Spalį „Suflerio būdelėje“ buvo žiaurai smagu, nors ir nepadoriai trumpa, su „Detroitsh*t“, JBounce ir kviestiniu Antanu Gustaičiu. Šio house krypties fonoteką Vilniuje pakeitė techno artimesnis Hallucin plokštelių krepšys. Prieš pirmą atsipitakinę prie durų jį už pulto ir sutikom, tiesa, jau bebaiginėjusį savo šou ir skubiai besipakavusį į „Soul Box“. Prireikė dar keleto minučių, negražiai darkytų iš kolonėlių sklindančios tylos, kad susipakuotume paskui jį. „Plum Bum Bar“ – tikrai elektronikai deranti vieta, bet, mano nosiai, labiau „Minimal Mondays“ ar šiaip ramesnio ritmo vakarams, nei centrifuginiams esminės savaitgalio nakties šokiams. Pritrūko tvarkos ir vienybės, kuri ypač įstrigo ankstesniame kaunietiškame variante.
„Soul Box“ su šešiais, arba du po trim didžėjais, vėlgi nebuvo tai, dėl ko vertėjo aukoti šeštadienio rytą. Anšlaginių „pliusų“ ar „Mix Subo“ gimtadienio prisiminimai kabojo kažkur aukštai palubėje, pagrindinę salę vis tik pasirinkusius rūsčių veidų naktinėtojus bandė popinti Pagalvė, o šį – šokių aikštelėje jau nebemokančios šokti didžėjaus pulto gyventojos. Ši jokiu būdu ne nauja, bet kas keletą metų susiklijavus tvirtesniam diskodraugų branduoliui vis grįžtanti mada – dabar vadinama „vilallobosu“, nors man labiau primena Sven Vathą su draugais – tikrai smagi, kai klubas sausakimšas, bet šįkart pasirodė kažkaip pritemptai. Gal tai tik aš?
Situacijos nepagerino ir stiklinėje erdvėje šlagerių paradą bootleginę Moodbase ir Sonik. Suprasčiau, vasara ir Palanga, bet ne skaidriai šviežia „Soul Box“ erdvė, kurios dabar vėl kurį laiką nepasiilgsiu, nebent dieną ir vakarop. Beliko greitai greitai skuosti iki paskutinio vakaro plano taško, kol į jį dar įleidinėjo žmones.
„Opium“ pasitiko seniai regėta ir todėl labai smagia eile! Tokia sveikintojų gausa tapo pačia geriausia gimtadienio dovana, o dveji metai šiais nerimastingais laikais tikrai nėra mažai. Net nesugebėjau pamatyti, kas drožė „Briusly“ zonos pultus, bet apačioje stadioninės minios lūkesčius su kaupu pildė Saulty. Jokių nepamatuotai komercinių muzikinių ėjimų, tik solidus groovas. Ir niekas nė nedrįso pykti, kad škotiškas gimtadienio tortas The Revenge vėlavo pradėti pasirodymą. Pasirodo, jungiamieji skrydžiai vis dar yra išbandymas DJ bagažui, ir visa reikalinga pono technika Vilniuje pasirodė tik su paskutiniu reisu iš Rygos. Bent jau!
Per daug nesibrangindamas DJ Kerštas perėmė Dubajaus įdegį tausojančio Saulty parinktą švelniai iškilmingą liniją ir dar kiek ją pašventino. Taip subtiliai perėmė, kad gretimais stoviniavę šventės dalyviai The Revenge’iškumu apkaltino visai niekuo dėtą mano draugą ir drąsiai kalbino šį angliškai. Klaidai paaiškėjus visi smagiai ėjo jos ištaisyti prie baro, nes juk gimtadienis. Juk klubas. Visi nepažįstamieji tampa draugais bent vienai nakčiai.
Daugiau jokių trukdžių, tik nepertraukiamas nebylus „Ilgiausių metų“, užkoduotas susirinkusiųjų akyse ir judesiuose. Kolonėlėms transliuojant europietišką šokių muziką juodi lubose susispietę balionai net virpėjo iš jaudulio ir noriai atsidavė šokėjų rankoms. Taip, ir pirmojo, ir antrojo klubo aukšto lubos buvo nusėtos (juk ne nuklotos?) balionais, ir tai buvo tikrai minimalistiškai puikus šventinio dekoro sprendimas. Anot liudininkų, atėjus rytui, jau kažkada po aštuntos, keletas išsprūdo į švintantį dangų. Gal nuskrido į kokią dūzgę? „Opium“ rūbinėje ir aplink ją tuo tarpu liko daug pamestų ar nukritusių rūbų. Jeigu ką.
Po profesinių atostogų trys taškai per naktį pasirodė daugiau nei pakankamai, juolab kad geriau už juodąjį gimtadienį tikrai nieko nebūčiau beradusi. Suku laikrodį dvidešimčia valandų į priekį ir beldžiuosi į labai dar naują (ir dažais kvepiančią, ir daugiau minkštasuolių laukiančią) vietą „Studio 9“. Yra ką pristatyti!
Pats prekybos centras „Gedimino 9“ visai neprastai simbolizuoja vis atgimti bandančią pagrindinę miesto gatvę. Nelabai joje yra ką veikti pritemus, neskaitant teatrų ir visparinių maitintojų. Todėl kadaise „Ežio Inkubatoriaus“ užimtas patalpas papuošianti (kol kas dar derinama savivaldybėje, kad nesibaigtų baudomis, kaip kokaininiams prospekto kaimynams, LOL) iškaba gali tapti ilgai laukta išimtimi. Kol kas durys atvertos dar neoficialiai, bet ir penktadienį, ir šeštadienį interesantų netrūko – bent jau užbėgusių vienai burnelei ar vienam ratui.
Vietos tiems interesantams tikrai netrūksta – nieko panašaus į dvi vis dar naujas ir jau labai teigiamai vertinamas vietas „Marsas“ ir „The Room“ (arba „Mokytojų kambarys“). Tiesa, šios – labiau pub‘ai su galimybe už baro išvysti ne tik barmeną, bet ir didžėjų. O „Studio 9“ tuo tarpu yra vietos ir pastovėt, ir prisėst, ir prigult, ir kojas pakilnot, ir vėl prigult kitoj erdvėj. Pagrindinė, ta didžiausia, didžiuojasi stabiliu U formos baru ir neypatingai garsiai rėkiančiomis kainomis jame. Taip pat daugybe pilkų kėdžių, juosiančių juodus staliukus. Scena labai jau didelė, gyvi pasirodymai joje irgi turėtų tilpti. Tamsios sienos suskaidytos į daugybę nevienodai iškaišiotų kubų – tai man iš pradžių sukėlė šiokį tokį nesaugumo jausmą, bet pačiupinėjusi ir įsitikinusi, kad kubai minkšti, nurimau. Atsitrenkti baisu nebus.
Kiek skaudesnės gali būti įsimūrijimo į stiklinėmis dekoruotą sieną. Iš skaidrių ir oranžinių joje sumaniai išdėliotas vietos pavadinimas, o stiklinių skaičius simbolizuoja maždaug i per pusmetį standartinio klubinėtojo įveikiamą alkoholio vienetų skaičių. Čia pati suskaičiavau ir interpretavau. Savotiška raudų siena...
Kiek giliau, tiksliau, į vidinį buvusio Savivaldybės pastato kiemą žvelgia laaaaundžo zona. Seniai girdėtas ir vis dar juokingas pavadinimas, bet nuo akylų stebėtojų saugančios pilkos užuolaidos ir begalinę gelmę žadančios sofos būtent tą ir reiškia. O kur dar stiklinė siena, už kurios šviečia baltais burbulais puošta eglutė. Burbulai, tiesa, ne amžiams, o pavasarį čia bus ir lauko erdvė. Terasa. Kiemelis.
Bene svarbiausias taškas, kurio trūksta „Studio 9“ i raidėms – tvirta programa, tikiuosi, bent kažkuo išsiskirsianti iš tų, kurios sostinėje baisiai viena į kitą panašios dalyviais ir temomis. Kitaip tai bus tik dar vienas taškas. Kol kas nežinia, ką tiksliai, be valgiaraščio (dėl manęs šio galėtų ir nebūti, nemėgstu šokti tarp buterbrodų, bet suprantu būtinybę išgyventi) ir baro, pasiūlys pozityviai ir žemiškai nusiteikę (ir tuo nieko bendra su auksiniu „Studio 54“ neturintys) vietos atstovai, bet šeštadienį deep house temą vyniojo puikios podcastų serijos „Inner Soul Rhythm“ atstovas Ital. Nekaprizingai ir neįnirtingai, bet ir buvo dar tik kokia pusė dvyliktos. Tiesa, prisijungus kolegai pultas ėmė nerimauti ir tai tylėti, tai šokinėti, bet tokius trukdžius galima nurašyti antram klubo darbo vakarui ir neypatingai ilgam atlikėjų stažui.
Šįkart viskas. Iki Kalėdų dar bus „Klausau“ ir „Dainos Dainai“, o po jų turbūt kažkas šventiško ir metus apžvelgiančio. Nes tikrai ypatingi buvo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS