1-800-DAINAD : BŪTA : „Devilstone“: Jei dar neatradot, kitąmet suskubkit

Pradėti galiu nuo to, kad 2016-ais „Devilstone“ išbandžiau trumpam, tik vieną dieną – šeštadienį, nuo diskusijos, kurioje buvau pakviesta dalyvauti, iki sutemų. Viskas patiko, viskas sudomino, tad šįkart jau vykom beveik-visai patirčiai, tai yra, praleidom ketvirtadienį (na, ir lietų). Sukdama į Anykščius maniau, kad pats pikas bus penktadienio vakarą, kai visi baigs darbus ir skubės kelti palapines. Klydau! Pasirodo, kritinė festivalio masė (keli tūkstančiai velniautojų) jau buvo įsikūrusi ketvirtadienį. Vadinasi, penktadienį darbuose žymėjo kaip atostogas, nes tai nebuvo jokia oficiali šventinė diena. Tai labai didelis pasiekimas ir įvertinimas festivaliui. Pavyzdžiui, į tokią Roskildę žmonės jau beveik prieš savaitę iki „rimtojo“ starto traukia.

Vos atvykus ir sutikus pernai pažintus festivalio organizatorius norėjosi imti juos į glėbį, nes, kaip jau minėjau, iš anų metų išsivežiau tik labai gerą patirtį. Be to, beveik visus metus bendravom įvairiais klausimais, kad ir tų pačių diskusijų, kuriose šiemet dalyvavau jau dviejose. Žinoma, ir kitais. Kaip ir daugelis renginių organizatorių, taip ir „Devilstone“ nuolat siuntė naujienas, klipus, kitą informaciją. Čia vėl turiu dėl ko pagirti – nė vienas prašymas nebuvo įkyrus ar kažko griežtai reikalaujantis. Viskas pasiūlymų, diskusijų lygmenyje. Nuolatinis dialogas. Todėl ir norisi tokius žmones, lyg senus pažįstamus, susitikus kuo šilčiau pasveikinti. Dialogas tesėsi iki pat sekmadienio, organizatoriai ir savanoriai, pažįstami ar ne, šypsojosi, dalinosi įspūdžiais, klausė, kaip man viskas. Man labai gerai. Nesu mačiusi tokios vieningos organizacijos. Jei pamenate mano festivalininkų klasių sąrašą, jame org’as apibūdintas kaip gana niūrus personažas. Tą sąrašą sudarinėjau dar iki pažinties su „Devilstone“. Neabejoju, tokia darna yra viena iš festivalio sėkmės priežasčių. Aišku, nežinia, kas ten vyksta viduje, ir greičiausiai tikrai pasitaiko nesutarimų, bet nieko tokio fasadinėje pusėje nematyti. Vadinasi, sistema veikia.

Kita sėkmės priežastis neabejotinai yra Anykščiai. Yra tekę skaityti visokių istorijų apie velnią iš akmens variusius vietinius šventikus, bet atrodo, tai jau praeityje. Ir nors vietinio laikraščio „Anykšta“ titulinį puslapį festivalio metu puošė paskaičiavimai, kiek kainuoja alus ir kiek „Devilstone“ parėmė savivaldybė bei kiek iš to gavo kvietimų, akivaizdu, kad tai – tik atskirų asmenų pasišpilkavimai. Miestas ir miestiečiai festivaliu džiaugiasi ir laiko jį neatskiriama savo kultūros lauko dalimi. Rodo kelią, šypsosi ir mojuoja. Pavyzdžiui, viešbučio „Nykščio namai“ pora mėnesių iki festivalio interviu pasakojo, kad „Devilstone“ – vienas tų renginių, kuriuo ji didžiuojasi, ir į kurį bilietai išperkami iš anksto! Yra kur užsibūti ir po festivalio – pagaliau pavyko aplankyti Lajų taką, Puntuką ir kitus nemažo dėmesio vertus objektus rajone. Tai darydami sutikom ne vieną festivalininką. Užsieniečių – taip pat. Išlošia visi, tiesa?

Beje, labai patiko ir galbūt netyčia įvykęs „Off-Devilstone“, tai yra, Anykščių senamiesčio skvero atidarymas, vykęs penktadienio pavakare. Jame prie senosios miesto sinagogos koncertavo „Parranda Polar“. Puikus būdas įdomų įvykį pristatyti ne tik miesto gyventojams. Mes susiviliojom ir plojom grupei kartu su anykštėnais, dalis kurių koncertą net fotografavo per balkonus.

Dainuvos slėnis, kuriame vyksta „Devilstone“ turėtų kelti pavydą ne vienam panašių ar kiek mažesnių apimčių festivalio organizatoriui. Asfaltuoti takai ten, kur jų reikia, vėsinanti Šventoji ir jos paplūdimys greta, it specialiai scenoms suformuotos proskynos ir kitos patogios detalės, net oficialiai visuomet veikiantis baras teritorijoje, pravertęs tiems, kurie pavargo nuo alaus. Ir vėl išlošia visi.

Bendraujant su organizatoriais ne kartą buvau perspėta, kad muzikine prasme festivalyje nustebsiu ir atrasiu. Namų darbų labai atidžiai neruošiau, turėjau keletą išankstinių favoritų, kuriuos be didelės sąžinės graužaties praleidau (tą graužatį, kaip patirties dalį jau senokai išgyvendinau, nes festivalių ir scenų daug, ir plėšytis niekuomet nėra prasmės), bet tikrai žinau, kad ir „Dollkraut“, ir „Zeal & Ardor“ daugeliui tapo „Devilstone“ viršūnėmis – kartu su nauja scena paupyje „Barbablu“, skirta naujiesiems koliažams ir eksperimentams. Joje man labai patiko latviai „Židruns“, kodėl ne?

Man, gal tiek netikėtai, bet visai dėsningai, turint omenyje metalinę festivalio patirtį, smagiausia pasirodė pagrindinė „Vakarų“ scena, dedikuota sunkiausiai muzikai. Šeštadienį, tarkim, nepraleidau nė vieno pasirodymo, labai pozityviai užturbino ir į „circle pit“ visus subūrę Los Andželo trešeriai „Warbringer“, ir norvegai „Satyricon“, kuriuos mokykloje kaip daugybos lentelę mokiausi kartu su „Emperor“ ir „Immortal“. Juodulį šiuose pakeitė nemaža poza, bet tie, kurie kartu dalyvavo šikšnosparnių diskotekoje šeštadienio naktį, neleis man sumeluoti, kad diskoteka buvo verta aukščiausio balo. Absoliučiai sužavėję ir įtraukę pasirodymai, ir tai neturi jokios įtakos tam, kad šių grupių namuose greičiausiai niekada neklausysiu. Tam ir yra festivaliai. „Rytų“ scena, kurioje dominavo minoriniai indie motyvai, prieš sunkiąją gerokai nublanko, bet tai, žinoma, reliatyvu. „Soviet Soviet“ išskirčiau kaip tuos, kurių laukčiau į Lietuvą grįžtant.

Kaip nebeklausyčiau „Satyricon“, taip nerengčiau namuose ir oro gitarų čempionato, bet jis tapo viena smagiausių penktadienio patirčių. Sužavėjo dalyvių pasirengimas ir atsidavimas rungtims! Deja, teko vos viena ausimi beišgirsti „growl“ čempionatą šeštadienį, bet nuomonė tokia pati – tai tikrai neatsiejama festivalio dalis, kaip ir grupių pasirodymai. Tokie inkliuzai, kaip jau minėtos diskusijos apie moteris scenoje, muzikos pinigus ar alkoholį, taip pat protmūšiai ir sporto turnyrai, brito Steven Vincent Mitchell, kurio darbai, che che, puošia ir Velnių muziejaus Kaune sienas, paroda, ir „Masinė hipnozė“, kvietusi išlaisvinti vidinį menininką, užtikrina, kad festivalyje būtų ką veikti visiems ir bet kuriuo paros metu. Tokių veiklų tilptų ir daugiau!

Dar, beje, yra ir šokinės muzikos scena, atsiverianti po vidurnakčio, nurimus gitaroms. Joje šiemet programą kuravo „Kablys“ ir sukvietė sau artimiausius, taigi penktadienį teko maloniai pasiklysti tarp Shn ir Manto T. elektrinių pasažų, o šeštadienį, liudininkai sako, ritmą palaikė drum'n'bass šefai.

Ką dar pagirti? Žinoma, labai draugišką, atvirą, iš tiesų margą, jokiais stereotipais nesukaustytą ir žingeidžią publiką. Nuo penkiamečių su šviečiančiais ragiukais ir mėlynais plaukais iki į tą patį taktą linksėjusių vyresnio amžiaus anykštėnų, pasinaudojusių pigesnio bilieto pasiūlymu. Bet ją užskaičiau jau pernai. Laukiu dešimtojo, jubiliejinio „Devilstone“ ir tikrai surasiu kažką nauja, kas nustebins ir pradžiugins.

Toks tas festivalinis rokenrolas. Maloniai varginantis. Supinantis. Verčiantis atrasti. Ir tai labai, labai, netgi iš esmės, skiriasi nuo festivalinės elektronikos. Tad, jei galvojat, kad įprastuose festivaliuose nebematot prasmės, išbandykit šitą.

devilstone.net

P.S. Ar sakiau, kad ir artworkai labai geri?