1-800-DAINAD : BŪTA : Elektroninis Baltijos maratonas baigtas

Darbo buvo daug. Kadangi viskas vyko pirmą kartą, natūralu, kad ir problemas bei jų sprendimus regėjom pirmą kartą. Turėjom šaunų dizainerį, nemažą palaikymo komandą (delegatai, draugai ir t.t.), tad skųstis sunkumais tikrai negalėčiau. Prieš „Spartakiadą“ arėm tikrai labiau. O dabar komanda buvo minimaliai maža, tad reikalų padaugėjo, bet ir spręsti viską buvo lengviau ir paprasčiau.

Labai džiaugiuosi ne tik dėl to, kad visi bilietai į konferenciją buvo išpirkti likus beveik parai iki renginio, bet ir dėl to, kad jis vyko būtent Nacionalinėje dailės galerijoje. Taip, kitoje vietoje būtume sutalpinę daugiau reiverių, bet buvęs Revoliucijos muziejus yra kažkas tokio. Stiklinės sienos, nevaržančios kontakto su Vilniumi, ne per erdvus sterilumas, šviežumas... Ir iš viso to gimstantis savotiškas įkvėpimas. Daugelis konferencijos dalyvių galerijoje buvo pirmą kartą, tikiuosi – ne paskutinį.

Dar apie bilietus. Klausinėjančių apie kvietimus, nuolaidas ir sąrašus buvo ne vienas ir ne du – neabejoju, tokioje situacijoje ir pati pasidomėčiau galimybe būti akredituota, o ir daugelis dalyvių įpratę ar įpratinti prie privilegijų. Visgi ribojami vietos ir resursų turėjome būti griežti net ir artimiems draugams. Todėl tikrai maloniai nustebino tie, kurie gavę neigiamą atsakymą nepasididžiavo, įsigijo bilietus ir šeštadienį įsičekino į „Baltijos elektroniką“. To slapta tikėjausi, valio, ego dar ne viskas!

Prieš viską buvo ir baimių. Pavyzdžiui, kad penktadienis bus toks geras, jog auditorijos kėdės verks vienišos. Nors lengvas kvapas salėje ir tvyrojo, susirinko praktiškai visi, ir net beveik nevėluodami. Tik vienas, apsirgęs dalyvis nepasirodė – na, ką padarysi. 97% lankomumas irgi šį tą apie renginio poreikį pasako.

Pati girdėjau gal trečdalį diskusijų ir nė vieno pristatymo – gaila, bet tokia ta organizatorių kaina. „Spartakiadoje“ irgi pagavau tik „Jahcoozi“ ir rytinius draugų setus. Nieko, reportažų bus ir tekstinių, ir vaizdinių (gal net televizijoje, yuhu!), tad, tikiuosi, atsigriebsiu. Bet skaitant įspūdžius internete ir girdint juos gyvai suprantu, kad beveik viskas buvo įdomu, savotiškai naudinga ir, svarbiausia, įkvėpė. Ar dar įkvėps.

Dar vienas konferencijos tikslas – naujos pažintys ir galimybės – taip pat išpildytas. Tai matėsi ir šeštadienį galerijoje, ir šiandien „Feisbuke“, nes visi becomina friends su visais. Ignas jau perklausė Mario ir Vidžio albumą, ir taip toliau, ir panašiai.

Meluočiau sakydama, kad nusivyliau Lietuvos žurnalistais, neparodžiusiais susidomėjimo pirmuoju tokiu renginiu. To ir tikėjausi. Taip, buvo Elena iš „Pravdos“, Inga iš „370“, Povilas iš LRT, Ore.lt atstovai... Bet visa tai (na, nekalbu apie LRT, kita vertus, Povilas yra užkietėjęs melomanas) yra mūsų pačių daržas. O rimtajai žiniasklaidai esminis įvykis pramogų sferoje savaitgalį – stiklinė tarp Egio ir advokatės. Na, ir tegu!

Kas dabar? Didesni planai kitiems metams, žinoma. Daugiau laiko, specifiškesnės temos (pripažinsiu, nekonkretumų ir pilstymo iš tuščio į kiaurą šįkart tikrai buvo), atšviežinta delegatų sąrašas (nėra tikslo visuomet kviesti tuos pačius, nes turinčių ką pasakyti tikrai daugiau nei 30), techninės dirbtuvės, lietuviškos muzikos mugė ir galimybė ne tik kavos išgerti, bet ir pavalgyti konferencijos metu – tiek visko galima nuveikti! Bet gal pirma baikim tuos nelaimingus 2010-uosius.

Kalbant apie žemiškus dalykus – diskotekas, tai nuo nelaimingo peršalimo tarp Kopenhagos ir Vilniaus ne ką naudingo tenuveikiau. Labiausiai patiko trečiosios „Ritmo kovos“, kuriose ir vėl laimėjo jaunas bei stiprus, o ritmai tiško nuo scenos dar plačiau nei prakaitas. Minia „HSC“ buvo susiskirsčiusi į palaikytojų grupeles – tikros kovos! Bet jokio priešiškumo ar pykčių, juk ritmas vienija ir atpalaiduoja. Tikrų tikriausi dešimt balų Vaiperiui ir „Renegades of Bump“ už šią idėją, man ji – vienas 2010-ųjų spindulėlių.

„Opium“ buvau gal šimtą kartų, iš viso to labiausiai įstrigo gilus ir nepiktas Intakz ir Simao pasispardymas pirmajame aukšte per „+++“. Kažkaip pavargau nuo Vilniaus, jei atvirai. Ir vėl. Intervalai trumpėja, reikės šią bėdą spręsti. Pavyzdžiui, susiremontuoti automobilį ir išvažiuoti į Kauną (nors jame per šią rašinėlių pertrauką irgi lankiausi – „Exit“, pas King Unique, grojo gražiai, bet gal tik tiek).