Sezonas bėgėjasi: Vingis, rokas, demonai ir Japonija
Daina Dubauskaitė 2014-09-15 13:15
Praėjusią savaitę, po naujo sezono starto tvano ir abejonių, ar tokia nuotaika nesibaigs su to sezono pradžia, daviau sau kasmetinį pažadą ir ateinančius savaitgalius planuoti taip, kad išnaudočiau visus Vilniaus paradinius, slaptus, neregėtus ir pamirštus kampus. Lyg būčiau turistė savam mieste. Nesiruošiu apleist ir pamėgtų vietų, žinoma.
Pažadų teko imtis, nes prisisėdi ir prisiliūdi per darbo savaitę užtektinai, kad nuobodžiautum dar ir savaitgalį. Taip, pastaruoju metu buvau gerokai apleidusi įvykių apžvalgų rubriką „Būta“ (nuo šio žanro juk Dubauskaitė ir prasidėjo), bet bandau, bandau atsigriebti. Ir jus kutenu, kad pavydėtumėt.
Penktadienį įrašas kalendoriuje buvo lyg ir vienas, bet kiek po dešimtos suradus „Google“ koordinatėm užmaskuotą lokaciją Vingio parke salėje šoko dar tik vizualizacijos, tad teko staigiai ieškoti papildomo plano. Lyg taksistas įvertinau patogiausius maršrutus ir netrukus jau žengiau į netikėčiausios lokacijos indie roko barui savininką, „Liverpool Bar“. Sutikit, bet kokį vakarinį-naktinį barą įkurdinti centro pakrašty, tarp biurų pastatų, yra drąsu. O čia dar toks gana nišinis sprendimas. Bet gal aš nežinau visų sėkmės formulių?
Pas liverpuliečius jau yra tekę lankytis anksčiau šiemet, baro atidarymo savaitgalį. Tada buvo šviesu ir šilta, ir biuro atmosfera buvo lygi įkurtuvinėms nuotaikoms. Dabar čia daugiau pub’o dvasios, nors minimalistinė estetika, tinkama labiau skandinavų virtuvės restoranui ar dizaino salonui, nei roko akordams, niekur nedingo.
Gal ne patį tinkamiausią vakarą muzikiniams atradimams išsirinkom – „Liverpool Bar“ programoje yra daug koncertų ir net muzikinių protmūšių, o penktadienį gi vyko dviejų super entuziastingų didžėjų vesta rokoteka. Eidami iki baro su draugais spėliojom, ar bus „Arctic Monkeys“ ir koks „Killers“ gabalas gros, nemažai ir pataikėm. Net keista – atrodo, nedaug dėmesio tokiai muzikai skiri, ir vis tiek visus kūrinius diskotekoje būni girdėjęs. Beje, „Happyendless“ hitas „Power Forever“ tinka ir čia! Baras sparčiai pildėsi ir ūžavo nuo savaitės įspūdžių bei elektrinės gitaros partijų, tad supratau, kad greičiausiai ir Vingio parke jau bus į ką atsitrenkti.
Buvo. Ne sausakimšai, ir ne tiek daug, kiek žadėjo feisbuko evente, bet buvo ir usual suspects, ir su longboardais, ir tiesiai iš fotoshootų, ir net su kemperiu viena kompanija atvyko. Techno košėsi per tvirtas kolonėles ir per visiškai liaunas sienas, tad į lauką buvome prašomi nevaikščioti. Ši taisyklė atsirado tik renginiui įsibėgėjus, bet atleistina, kaip iš esmės suneštiniam reikalui.
Kitą dieną po „Low Heights“ pažįstamas teiravosi manęs, kas tame renginyje buvo blogai, bet aš neturėjau ką atsakyti. Nieko blogo. Nieko nepataikyto, nieko peržadėto. Normalus, geras, tikras jausmas. Man patiko, ėjau iš smalsumo ir entuziazmo, pirmąjį patenkinau, antrojo nenuliūdinau. Split Pulse, nors ir jaudinasi prieš kiekvieną savo setą, groja labai patvariai (ir įvairiai – girdėjau jį prieš savaitę „Opium“, šįkart reikalas visai kitoks), YouWin ir Illestpeace nepataikiau paklausyti, o pirmąkart regėtas Phad irgi paliko neprastą įspūdį. Gal nieko dramatiškai stebėtino, bet vis-kas-tvar-koj!
Šeštadienio popietės viražas – į „Kablį“, kur kalbomis apie asmenines viešasias erdves antrąjį „Vilnius Street Art Festival“ uždarė mano kalbintos jo iniciatorės bei šių kviesti specifikos išmanytojai. Urbanistas ir daugelio kitų sričių meistras Tomas S. Butkus turėjo istorinių įžvalgų apie miesto viešąsias erdves apskritai ir netgi, pavedžiojęs po visą Lietuvą ir plačiau, sugrąžino prie tų pačių Geležinkeliečių kultūros rūmų, ant kurio skulptorius Mindaugas Navakas 1994-aisiais pakabino kablį ir tuo uždavė tolesnį pastato likimą. Buvau šį faktą pražioplinus, gražu.
Muziejai.lt nuotrauka
Muziejai.lt nuotrauka
Dar drąsi, bet labai svarbi pasirodė Gabijos Grušaitės kalba apie street artą pasauliniame kontekste – kaip ir iš ko gyvena menininkai, kaip iš to pelnosi kiti, kaip investuojama ir taip toliau. Apie tai, iki ko Vilniui dar toloka, bet gal niekur neskubam be reikalo. Kad bus trečias „Vilnius Street Art Festival“, aš praktiškai neabejoju.
Vakarą dedikavau seniai lauktam ir jau trečiąkart Vilniuje nusileidusiam Joakim. Pirmasis buvo prieš 12 metų Ore.lt vakarėlyje Vaidilos teatre, ir tuomet prancūzas buvo pristatomas kaip kylanti savo šalies elektronikos viltis, leidyklos „Versatile“ rekomendacija. Pakilo. Prieš 8 metus buvo auksinis „Gravity“ metas, o dabar – savotiška to klubo analogija šiame dešimtmetyje „Opium“. Ir ne visai įprastas šiai vietai scenarijus.
Sau nebūdingoje vietoje visiškai nuoširdus buvo Matas Aerobica, ir dar atsivedė draugų, dažniau matomų „Relax“, „Yucatan“ ir kitose tamsesnio požiūrio vietose Vilniuje. Draugai užsibuvo, kaip ir pats Aerobica, sakęs, kad iki svečio spėjo tik vos apšildyti savo įrašus. Ir iki ryto dar davėsi nugara į nugarą su Vidžiu, kas irgi gerokai daugiau, nei planuota.
Emanuelis RÜT RÜT po ilgo laiko miklino savo VJ pirštus, ir grįžo man „Woo“ ir ŠMC kavinėje labiausiai įsiminusios jo rašytinės vizualizacijos – vieną akimirką scenos gilumoje mirgėjo užrašas „Spausk ranką“, kitą – „Džo“, ir manau, kad dar daug kopyraitų ta naktis išgimdė, tik ne visus spėjau užfiksuoti. Nes šokau ir kitaip gerai leidau laiką.
Joakim grojo kiek tiesiau, nei Matas, ir negailėjo auksinių disco laikų vokalinių iškarpų bei maišė jas su aktualiais remiksais bei dar tik būsimais leidiniais. Aukštos klasės didžėjus, prodiuseris, melomanas, to neatimsi. Ir visai nesvarbu, kad google labiau mėgsta jo bendravardį krepšininką.
Beje, pasaulio DJ vardyno verta istorija – kai Joakim dar buvo mažas berniukas, jo tėvai atostogavo greta „Chicago Bulls“ žvaigždės J. Noah šeimos. Ši tuomet tik laukė pagausėjimo ir susiviliojo skambiu Bouazizų pasirinkimu. Taip pasaulį išvydo dar vienas Joakim!
Žodžiu, jau įdomu, kas bus kitas serijos „Pazuzu“ svečias. Dar vienas geras sutapimas – demoną Pazuzu sugebėjau sutikti ir sekmadienį parodų centre „Litexpo“, kur vyko įžanginis Japonijos kultūros festivalio „nowJapan“ renginys. Man ši šalis vis dar neregėta ir neliesta, nors, aišku, nėra visai nepažįstama. Bet cosplay – pasaulinio masto personažų įsikūnijimo judėjimas – buvo kažkas žiauriai nauja. Judėjimui jau kokie 30 metų, ir kasmet jis auga sykiu su vis naujais įkvėpimo kostiumams šaltiniais. Tai industrija ir sykiu neribota platforma saviraiškai, ar iš didelės meilės pasakoms, ar siekiant dėmesio, ar tiesiog labai kruopštaus darbo nesibodint.
Vilniuje dominavo kompiuterinių žaidimų veikėjai, bet buvo ir jau minėtas demonas Pazuzu, beje, pasirodo, nėščiųjų globėjas. Cosplay kostiumus vertino komisija, o visiems prisistačius scenoje būsimo žaidimo „The Witcher III“ veikėjas užkūrė masinį „Macarena“ šokį. Čia tau ne koks muzikos festivalis miškuose. Majestic. Video yra čia.
„Litexpo“ buvo galima pačiupinėti ir kitų japoniškos kultūros elementų, pavyzdžiui, palankstyti origamį ar apžiūrėti šarnyrinių lėlių parodą, o muzikos daugiau bus šią savaitę. Koncertuos džiazo kvartetas „YeYe“, kelionei į Lietuvą netgi rinkęs aukas, ir dream pop kūrėja Cuushe, kurią plačiau savo bloge tikiuosi pristatyti po kelių dienų. O tada – dar vienas savaitgalis, šįkart „Neregėta Japonija“ pavadintas ir vyksiantis Nacionalinėje dailės galerijoje.
Išprotėt, kiek visko!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS