Onra be proto ir Eltron John be batų
Daina Dubauskaitė 2012-03-19 08:56
Yeah! Savaitgalis sostinėje – ne iš paprastųjų. Ir jei penktadienis buvo margas ir svaigus it karuselė su vizitu naujumu dar kvepiančiame bare „Jackie“ (tamprūs ryšiai su „Vienuolyno kiemu“, nemokamas stalo futbolas, house, iškabos ieškoti „Gringo“ kaimynystėje Vilniaus g.), netyčiniu užklydimu į pankų „Avarinis įėjimas“ koncertą „XI20“ ir gimtadieniu fasadinėje „Kablio“ pusėje; pustuščiu „Boogaloo“, miglotu „Opium“ ir „GusGus“ nariais, ramstančiais „The Room“ sienas... Tai šeštadienį kokias aštuonias valandas praleidau vienoje vienintelėje vietoje – „Soul Box“. Ir nepasakyčiau, kad gailiuosi.
Man, deja, nepasižyminčiai jokia klausos rūšimi, „Red Bull Music Academy“ yra misija neįmanoma. Visgi nuoširdžiai tikiu gera projekto idėja, žaviuosi nesuskaičiuojamais rezultatais ir kasmet tikiuosi, kad bent vieną lietuvį pavyks į ten palydėti. Itin objektyviai vertinti šeštadienį vykusios akademijos infosesijos negaliu – sėdėjau veidu į publiką ir uždavinėjau klausimus net keturiems jos absolventams; vieni gal labiau patyrę už kitus, kitų veidai gal jau pabodę, bet papasakoti visi turėjo ką.
Ypatingos šviesos vakarui, sakyčiau, suteikė šiaip anglų mokytojas, o iš tiesų bitlas Eltron John iš Lenkijos, mintis pynęs raizgiai, bet visai logiškai. Naujausią jo plokštelę remiksavo Onra, čia pat ant „Red Bull Music Academy“ sofos pademonstravęs, kaip lengvai iš vieno semplo gimsta hitai. Aišku, tam ypatingam semplui rasti reikia jėgų.
Publikos klausimų buvo nedaug. Ar todėl, kad vyrai ant sofos viską papasakojo, ar dar kokia priežastis, nežinau, bet tikiuosi, tos dvi valandos be deguonies bent dalį salėje buvusių žmonių įkvėpė pasmailinti pieštuką. O gal tai padarė kitos septynios valandos, pavadintos afterparčiu?
Keista, kad Brokenchord, įprastai papuošiantis bet kokį renginį, šįkart buvo tas, kuris šokius pradėjo. Taip, dar prieš vienuoliktą. Kita vertus, naktis buvo skirta „Red Bull Music Academy“, Ernestas joje dar nesilankė, nors yra šimtąkart to vertas, ir ne tik už Radiohead remiksą.
Vidurnakčio link savo traktorių minios apspistame „Soul Box“ pulte priparkavo naujasis akademijos estas - Sander Mölder. Ankstėliau atvirai papasakojęs apie savo trumpalaikę aistrą footwork ir juke jaunuolis per pusantros valandos pademonstravo daug platesnį šokių muzikos suvokimą – romantiški beats galų gale nuvedė iki visai purvino house. Dirva Onra pasirodymui buvo patręšta visais įmanomais būdais.
O to, kas tuomet įvyko klube, aš tuo adresu dar nesu patyrusi. Absoliutus nuoširdžiai muzikos ištroškusių gerbėjų darinys priminė gal tik kokį „Modeselektor“ šou „Gravity“ 2008-aisiais. Atmosfera, kurios neperpjausi peiliu – ką ten peiliu, net lazeris vargiai būtų radęs vietą prasisprausti tarp jaunų, bet savo teises žinančių šokių aikštelės kareivių. Silpniems čia vietos nebuvo, o pasigirdus pirmiesiems „The Anthem“ garsams ėmiau rimtai bijoti dėl savo ir aplinkinių sveikatos! Karšta, šlapia, kreiva, riesta ir saldu. Visi įmanomi nukrypimai nuo muzikinių normų, vedę jei ne iš proto, tai į išganymą.
Tik tiek pavyko sufokusuoti!
Tik tiek pavyko sufokusuoti!
Kaip minėjau, „Soul Box“ atsidūriau penktą vakaro, tad Eltron John benefisui mano dėmesio nebeužteko, pati kalta. Bet jau girdėjau puikių istorijų – iš klubo psichodelinis lenkas ištrūko pusnuogis, grojo basas, o lietuviams prisiminimui paliko rankinę, kurią, tiesa, prašė atsiųsti paštu. Krūvos komplimentų, atrodo, susilaukė ir „mažesniojoje“, lietuviškoje erdvėje pakaušius skaldęs The Nutcracker. Seniai laikas.
Tai pavasaris! Nekantrauju sužinoti, koks jis bus įsibėgėjęs. Taip?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS