Praėjusį savaitgalį, tyliai prisipažinsiu, dėjau „like no-one is watching“ - nežinau, ar tai dėl malonaus lakstymui klimato, ar dėl kelių nenaktinių savaitgalių, ar dėl neišpasakytai sutapusių trijų nepraleidžiamų progų. Pradžia, jubiliejus ir dar vienas jubiliejus, o pabaigos nė menkiausios horizonte nesimatė... Bet buvau stipri!
Vidis man patinka tuo, kad yra drąsus. Drąsiai tėškė ausis apsimuilinusiems radijo klausytojams geriausią paskutinio meto laidą “1:1”, drąsiai nubraukė nuo savo vardo epitetą “Kitoki”, bet nenustojo nei groti, nei organizuoti. Tiesa, garsiai pasiskundė, kad nenori groti su “Boogaloo”, bet tai irgi savotiška drąsa, ar ne?
Žodžiu, publika “Best Kept Secret” išvakarėse, kai atsiskleidė paslaptinga vieta, deja, nuobodokai materializavusis į šviežią, bet jau visų “padarytą “Woo”, tokia drąsi nebuvo. Išgirdau bent penkis, sakančius “Et, galvojau, kad bus “Skybare”, o kiti skundėsi, kad reikia mokėti už įėjimą į barą, o dar net ne savaitgalis, bet įnirtingai klausiau Dixono ir “Ame” remiksų ir jaučiau, kad išeities nėra. Tik ketvirtadienio vakaro įeitis į muziką.
Įėjau ir, besilaikydama už kolegos, visai neseniai taip ir nepatekusio į Alexanderplatze įsitaisiusį kasmėnesinį Dixono vakarą (turbūt tai lankomiausia turistų vieta, cha), puoliau ragauti. Tikiuosi, kad kalorijų nebuvo itin daug, nes sučiaumojau gerokai daugiau skambesio nei įprasta. Na, jis ir nebuvo įprastas – kažkur lyg girdėtas, bet nevienodas ir ne iš tų pačių šaknų kilęs hausas, kartais nuožmus, kartais lengvas, kartais vokiškas, kartais skandinaviškas, kartais britiškas… geriausi dalykai iš visų sričių, subtiliai pristatyti žingeidžiai aplink besidairiusių Christiano iš "Ame" ir Dixono. Mačiau ne vieną seilę tekant. Noriu dar ir dar, jei galima, kuo riebiau!
Liepė niekam nesakyti, bet girdėjau, kad vakarėlis baigėsi penktą ryto pas organizatorių bute, diskžokėjams besitreniruojant “žvakę”.
“Gravity” paskutinę akimirką susuko kažkokį neaiškų detektyvą, tiesa, prasidėjusį dar metų pradžioje. Tada neatvažiavo, vėliau vasarą kitais keliais pasirodęs šokdino Kalnų parką, o penktadienį netikėtai pakeitė “Groove Armada” puselę. Kas? Terry Francis!
Vienas mano draugas, vos sužinojęs, kad neatvyksta brangiausia gimtadieninio vakarėlio "vinis", tarstelėjo: “Ai, aš tai labiausiai liūdėjau, kai neatvarė Hawtinas ir Francis”. Kai vos po dvidešimties minučių aš capslock’ais rėkiau “EEEE, BUS FRANCIS”, jis tegalėjo žagtelti, pasivalyti monitorių ir atgalia ranka nubraukti visus penktadienio planus, nesusijusius su “Gravity”. Ir, jei aplinkybės būtų palankios, turbūt net būtų sušukęs “Dievas yra”.
GPL penkmečio proga neatpigino, bet įjungė papildomo oro, kuris pastaruoju metu jau buvo tapęs “urban legend”. Oras, matyt, išvaikė ir susirinkusiuosius, taigi grūsties neaptikau nė vienu nakties momentu. Na, gimtadienis – proga intymi, niekas nemėgsta raukšlių demonstruoti. “Gravity” dovanų gavo lemputes patefonams ir.. daug linkėjimų. Vienas vaikinas žadėjo Godai padovanoti savo nekaltybę, bet sutiktas ketvirtą ryto labai keikėsi, nes ši, matyt, užsidėjo kitos spalvos suknelę, nei žadėjo. Ot kalė, ką?
Terry Francis tikrai neatrodė nei vakarėlio vinis, nei ašis, nei dar koks statybinis elementas. Bumbsėjo neišsiskiriančiai, kita vertus, netrukdė tų pačių linkėjimų priiminėti. Gerai, kad kitą dieną manęs laukė dar viena panaši, tik penkiskart mažesnė, proga.
Pats tikriausias gimtadienis atsitiko „Exit“. Be torto, bet ar šiuolaikinis jaunimas apskritai kada valgo? Kaip sakė vienas mano draugas britas, panašokas į P. Dohertį, „aš tai mintu tik sriuba, geriausia, kai pertrinta, nes nereikia kramtyt“.
O dar geriau, kai tai klubo sienomis ir grindimis besiliejantis šampanas, nes nereikia kramtyti, o burbuliukai kutena smegenis taip, kad “Driving to Heaven”, nors ir milijonąjį kartą, skamba kaip gražiausias kūrinys žemėje.
Omid16B feat. Morel Escape Driving To Heaven Ignas i.v
6:48
Omid16B feat. Morel Escape (Driving To Heaven) (Ignas i.v
Tiesa, jį Ignas i.v. leido jau gerokai paryčiui, po “naujuoju 16b” šalia šokusio kolegos išvadinto Martijno ten Veldeno gimtadienio dovanos, kuri, drįstu prisiminti, buvo į gana tvirtus rėmus, papuošta Moby “Go” ir Depeche Mode “Everything Counts” kaspinėliais, dar ir žaibavo. Girdėjau, Lietuvon jis dar grįš Kalėdoms.
Baigsiu sentimentaliai, nes taip ištisai šypsojusis tris dienas nebuvau labai seniai - ačiū dviems geriausiems Lietuvos klubams ir tam, kuris išdrįso riestanosiams vilniečiams pasakyti, kad hausas nemirė. Ar išgirdot?