Egyboy: „Vieną dieną norėčiau sukurti pinigus“
Daina Dubauskaitė 2014-11-07 15:09
Egidijus yra Remigijaus brolis, abu jie yra Praspaliauskai, o kartu su Džiugu Valančausku – ir „Mother Eleganza“. Neseniai „Dainas Dainai“ man susuko būtent džiugiškoji projekto dalis, o šiandien (arba vakar, turint omenyje, kad pašnekovas sėdi Australijoje) pristatau posėdį su Egyboy. Nors susirašinėjom, jaučiuosi, lyg buvom susėdę akis į akį. Gyva.
Priežastis įrašui yra Kaune atidaroma tiražuojamos meninės spaudos paroda „Posteris“, kurią inicijavo taip pat mano bloge neseniai atsidūręs „Vilnius Street Art Festival“, o kuruoja festivalio dalininkė Aušra Trakšelytė. Be Egyboy parodoje taip pat bus eksponuojami Karolio Strautnieko, „Stryt Animals“, Akvilės Misevičiūtės, profsąjungų rūmus ištapiusio M-City bei romanogermanų „Upperstudio“ darbai. Bet šįkart viskas apie Egyboy ir jo meninį akiratį.
Man tu, na, ir tavo brolis, visada atrodėt tiesiog Kūrėjai. Bet užsibrėžtos siauresnės srities. Matyt, laikui einant, sritys visgi apsibrėžia pačios? Ką dažniausiai kuri dabar?
Būsiu atviras – dabar mokausi daryti špagatą kaip VAN DAMME. Kas liečia meno arterijas, pas mane – multipopartinis miksas. Atrodo, gyveni, o kitą dieną facebooke sužinai, kad kažkas komoje, tokie smūgiai priverčia smegenis bėgti, kažkaip daug minčių, kodėl šis interviu?
Mano priemonė – meno žodis, laisvė, bomberiniai markerio piešiniai, šilkografija ir fucking mados diktatūra, telefonų skambučiai, svaigus internetas, intervališkai lekiantis laikas, jausmai susipynę į širdutės formą, juodas humoras, popsuxa, popcornai. Tokios sritys dažniausiai kamuoja mano sąmonę.
Man patinka tyrinėti, užuosti meno istoriją. Kaip tik dabar kuriu grafitinius sloganus ant popieriaus ir popstarų seriją, labai patinka meno faktai ir dabartinės street ižymybės, gerą bytą varo – yra ko pasimokyti, tai – mano variklis.
Be to, kultivuoju mados brendą „Mother Eleganza“, kurį pushinam su partneriais Lietuvoje: geromis žiniomis populiarumo sulaukėme Japonijoje, NY, padarėm kolaboraciją su Gorsad Kiev komanda, pristatėm naują kolekciją Berlyno parodoje „Bread and Butter“. Veiklos ir parako netrūksta, netrukus pasirodys mūsų nauji „Ganza“ produktai.
Negaliu skųstis, man patinka, kai mano piešiniai atsiduria ant sienos arba ant „Die Antwoord“ vokalistės kūno, kaip dollar džemperis. Geriausiai kai darau vaiba on the flaiba! Tada geriausiai gaunasi.
Tai toks mano paties sugalvotas moto. Pradėjau piešti 7-rių, kopijuodavom kramtomos gumos „Donald Duck“ nuotykius su broliu. Šitas jausmas nenusėdo iki dabar ir burbuliuoja kaip gazuoto mineralinio buteliukas.
Visų pirma darai sau ar kitiems? Netgi gavęs konkretų užsakymą – ar prisiimi jį kaip savo kūrinį, ar tiesiog atlieki darbą? Ar… tiesiog nebedirbi kitiems, tik sau?
Bandau daryti kitiems tik savo stailo piešinius. Menas yra jausmų manipuliacija. Jeigu dar suderini su komercija, visai jėga! Man patinka viską matyti dinamiškai sukaltą, be klaidų, aš to siekiu jau penkeri metai. Principas – lyg žiūrėtum į fovistų ar impresionistų paveikslą muziejuje, o ten nematyti nė vieno blogo potėpio, nereikalingos detalės ar paveikslo krašto, kuris nestovėtų, nu, supratai. Vieną kartą save pagavau ir tai man patiko. Viskas turi stovėti kaip Paryžiaus Eifelio bokštas sviestu pateptas.
Tobulinu save iš keturių pusių, brolis do-re-my daug feelo įneša į mano sielą, kaip art dealeris. Kartu mes „Brat 2“ – visą laiką buvau šito filmo fanas, man patinka jo užkulisiai ant stogo.
Jeigu darau kitiems, stengiuosi 100% padaryti tai originaliai, bet kuo toliau, tuo labiau viską noriu primityvinti. Jeigu geras užsakymas ir kaina – darau viską. Vieną dieną norėčiau sukurti pinigus.
Iš tiesų, kas paskatino apsispręsti ir nebedirbti reklamos agentūrose (vienoje dirbome netgi kartu)?
Vienas paveiksliukas iš kartoninės dėžės – besmegenis, kuris rūko pypkę, labai smagus ir, manau, viska pasakantis. Iki šiol jį laikau stalčiuje kaip pavyzdį.
Bene pirmas ryškesnis jūsų išstojimas buvo su duonutės tapkėm. Ką smagesnio iš to etapo prisimeni?
Cha! Buvo gerų momentų, visų pirma, kai paleidome šitą produktą nesitikėjome milžiniškos pasaulinės reakcijos, 1000 blogų apyvartos, made in China real kopijų iki tikro lygio tapkių.
Smagiausia buvo, kai vokiečių šeimos pradėjo pirkti tapkes tiesiog prieš Kalėdas vaikams po egle, žinoma, mums reikejo įrodinėti, kad tapkės nėra tikros tapkės iš pliušo, o padarytos iš tikros duonos ir tai yra konceptualus dizaino objektas. Viskas pavirto į labirintą, kuris gerai baigėsi ir nuvedė iki to, kad „Bread shoes by R&E. Praspaliauskas“ atsidūrė garsiausiame batų muziejuje, drauge su garsiausiais dizainerių batais iš viso pasaulio. This is RAD. This is Lietuvos 3 kapeikos.
Yra „Mother Eleganza“ ir yra Egyboy. Kuo skiriasi šios dvi platformos?
Pasikartosiu: yra „Mother Eleganza“ ir yra Egyboy.
Kaip tave priima Australija? Kaip Australiją priimi tu? Ar ten geriau, patogiau, išmaniau kurti, nei Lietuvoje?
Čia reikia daugiau saulės kremo, negu Lietuvoje, gali įdegti šešėlyje, saulė prikaitina 10 kartų daugiau energijos kurti, dar kita kultūra – kita avantiūra, savęs išbandymas.
Man patinka miestai – jie keičia mano backgroundą, visada pabuvus Paryžiuje ar Berlyne aplanko daug minčių, degantis Sidnėjus – ne išimtis, jie pakeičia, sujudina mano stilistiką. Keisti aplinką yra sveika.
Trečiadienį eisiu su šampano taure pasižiūrėti parodos „POP to POPISM“ – prisiliesti prie 200 popartinių originalų iš arti, tas mane veža Sidnėjuje, nes čia natūraliai viskas paprasta ir nepaprasta.
Lietuvoje man irgi labai patinka, mano dirvonas, šalis su mano draugais ir geru oro gūsiu! Tą labai vertinu ypač būdamas čia, per atstumą, man tai suteikia jėgų siekti ko noriu, atsiriboti, sufokusuoti save į meną, meno biznį, išbandyti naujus akmenis. Būdamas toli nuo visko arba aukštyn kojom, manau, žmogus svajoja daugiau.
Iš toli visai patogu stebėti Lietuvą. Kaip vertini tėviškės gatvės meną, pavyzdžiui?
Kaip tik dabar sėdžiu plastmasinėje kėdėje, kai kas neaišku, susirašau su draugais, jie geriausiai viską nujaučia. Nustojau skaityti liūdną žiniasklaidą, televizoriaus iš vis nežiūriu jau 4 metai (retkarčiais). Naujienos, žinoma svarbu – kas vyksta, ar griūna kioskai mūsų žemėje, kurioje užaugau. Mano kišeninis draugas pasidarė „iPhone“ radijas.
Visgi su nostalgija... Širdis plaka stipriau... Manau, dujos, atgabentos laivuose, yra gera naujiena. Sidnėjuje laiko nėra super daug, kartais pasiilgstu tiesiog pasivaikščiojimo rudeniniais lapais.
O su Lietuvos street artu viskas gerai. Yra vaibo, to ir reikia.
Kiek tau svarbi technika? Ką dažniausiai naudoji kūryboje?
Aš kalu markerinius drawingus ant slidinėjančio kartono paviršiaus (tai mano technika)! Jau nemaža krūva mano freestailo = art bagažo. Dabar gavau dar vieną ruloną popieriaus, turbūt užteks metams – viskas easy, viskas nuo dūšios!
Prieš keletą metų vyko tavo personalinė paroda ŠMC. Ar šiandien identifikuoji save su darbais, eksponuotais joje, ar tai jau preitas etapas?
Taip prisimenu dar tą rap. Visi etapai yra dalis manęs, tai geri prisiminimai, daug žmonių prisidėjo, padėjo, daug kraujo nutekėjo, kol buvo viskas įgyvendinta, yra dokumentinė knyga apie tai, ačiū „Alfa60“ dizaineriams, knygos „MY FLAG IS BACK“ leidėjams iš Turino Italijoje.
Kiekvienas step by step yra įvykis, rožės prasiskleidęs žiedas, fire kult smūgis! Visi panaudoti piešiniai parodoje yra naudojami iki šiol (atrandant naujas formas ir grafinius judesius, fashionista patternus, paveikslus). Kiekviena mano paroda yra kaip užplombuotas kvepalų buteliukas su skirtingu kvapu. Man patinka tai įsivaizduoti. Ką gali įsivaizduoti, viskas yra tikra. Pablo Picasso.
Dalyvauji parodoje „Posteris“. Kiek tau artimas plakato žanras? Ar plakatu sieki informuoti, ar šokiruoti?
Man patinka standartiniai formatai (o paskui jau galima išsiplėsti iki begalybės). Manau, posteris, nors man labiau patinka poster, labai margas kaip genys, o pasaulis dar margesnis: prie informacijos ir šoko terapijos dar prijungčiau tokias nišas, kaip propaganda, manipuliacija, reklama, punk voratikliai, labdara arba DJ PJ vakarėlis „ATEIK“. Tai kultinis žanras, nemažai jų pritraibinau. Didelis peace. Aciu do-re-my! - mano art dealer atstovui Lietuvoje.
Ar marškinėliai – irgi plakato forma?
Jeigu aš padegčiau popierių ir sintetiką, ar jie degtų vienodai? Bet dūmų būtų daug : )
O tatuiruotės? Tai net daugiau nei plakatas, nes taip lengvai nenuplėši. Kaip pradėjai tatuiruoti kitus žmones? Sakyčiau, tai viena drąsiausių šiuolaikinio meno formų – bent jau pagal išliekamąją vertę. Sutinki?
Aha. Manau, labai pasikeitęs ir supratimas. Sutikau tokį senuką meškiuką, kuris tatuiruotas nuo kaklo iki kojos mažyčio pirštelio, sakė, jo oda po mirties kaip eksponatas priklausys jau vienam garbingam muziejui. Jėga, ką?
Tattoo susidomėjau būdamas čia, Sidnėjuje, čia to labai daug, nes kurortas – beach kultūra. Kas penktas vaikšto, maivosi. Užsikrėčiau ir aš šita nauja medija, kaip ir mada, tai gera sklaida mano piešiniams. Tik kuo daugiau į mišką, tuo daugiau šakų. Esu labai dėkingas pradiniams mokytojams Alexui ir „4 varžtai“ studijai Lietuvoje, aišku, ir visiems draugams, kurie nepagailėjo šventos odos lopinėlio ir atidavė į Egyboy rankas; TRUE SHIT. Let’s go deep! Bandau vystyti tą temą į temą.
Kokiam dalykui labiausiai norėtum nupiešti plakatą, bet niekas dar nepaprašė?
Stanley Kubrick naujam filmui… Būtų puiku.
Kokias klaidas dažniausiai matai miestą puošiančiuose, o gal ir darkančiuose plakatuose? Gal ne klaidas, bet ko tu nedarytum?
Norėčiau, kad tų klaidų būtų daugiau, juk tai taip natural. Apipilčiau su benzinu reklaminius stendus autostradoje Vilnius-Klaipėda, labai daug pristatė.
Dar man nelabai patinka socialinė reklama, kurioje naudojami tiesiogiai vaikai, arba kokios happy idiot Christmas raudonos senio šalčio dovanos su batais iš vatos, arba iki detalių išpaišyti rūžavi kaspinai, arba tokie labai dizaineriški estetiški minimal plakačiukai nusibodę, arba nugrimuoti politikų žandai prikimšti žirnelių prieš rinkimus, bet čia tik mano nuomonė, daugiau nieko. Na, pigioje reklamoje absurdo kaip ir veltui išleistų pinigų daug, todėl gaila.
Aišku, per daug manipuliacijos, atseit tai legalu, atseit visi kvailiai, juk taip nėra. Yra geras žodis ir yra niekas. Žmonės niekad nebuvo tos laboratorinės žiurkytės, bėgančios tame stupid apskritime. Yra tokia frazė: „Žmonės kaip skruzdėlės šika, valgo ir mylisi“. Gal čia apie klaidas arba apie gyvenimą? – užsirašiau vieną kartą.
Manau, šiame modern amžuje plakatas yra labai galingas visuomenės paveikimo ginklas, tai turėtų būti labiau apgalvota, sufistikuota. Please no junk mail. Jeigu galėčiau, palikčiau nelegalų street art! Nu, bet čia kitam kartui.
Linkiu visiems daryti, ką nori.
Gyvenimas yra kiekvieno skrydis virš gegutės lizdo.
Važiuoju pasivažinėti su elektroniniu dviračiu, gal susišaudysiu elektroninių cigarečių…
---
egyboy1.com
mothereleganza.com
---
Paroda „Posteris“ Kaune, galerijoje „Post“, atidaroma lapkričio 7-ą ir vyks iki pat gruodžio 5-os. Yra laiko aplankyt.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS