1-800-DAINAD : ARCHYVAS : OMNI.LT SAULĖGRĄŽOS : „Pikta boba, išgeriam?“

„Apparat“, kurį patogumo dėlei (kad nesimaišytų su „Ararat“) vadinsiu Sascha, pavojingai vėlavo. Kad numalšinčiau dar vieno neatvykimo baimę, ėjau į „AXX“ ir jame radau netgi vieną labai gerą istoriją apie degtine sutvirtintą lietuvaičio pažintį su pabėgėliais. „Go, bl**“, rėkė A. Dainavičius, ir labai tikiuosi, kad tai išgirdo visas kitas lietuviškas kinas.

Komercinių filmų puokštė, tiesa, tikrai gražesnė, nei pernai, pripildė mane šiokios tokios agresijos, kurią irgi reikėjo malšinti. Gerai, kad spėjau tai padaryti iki pagaliau nusileidžiant Saschai ir jo nenuskriaudžiau. Tik klausiausi, o jis patenkintas gėrė alų ir viskį. Prieš tai susiderinęs aparatūrą ir privertęs būrelį entuziastų bergždžiai tikėtis, kad „Jau tuoj prasidės, žėk, seni, ten gi Aparac stovi“. Deja, tai įvyko tik prieš pat antrą.

Istorijų iš išsiblaškėlio (ar skaitei paskutinę „Pravdą“?) išgirdau sočiai. Pavyzdžiui, kaip Izraelio muitininkas, beįleidžiąs vokietuką šalin, klaustelėjo: „So you are the same world famous DJ Sasha?“. Tai, kad giminystės, net ir tolimos, tarp šių dviejų šviesuolių nėra, visgi nesutrukdė Saschai patekti į Izraelį ir netgi vėliau taksi palikti savo laptopą. Gerai, kad po renginio. Laimingai antrąsias smegenis atgavęs jaunuolis tvirtino, jog niekada nėra praleidęs bookingo.

Didžėjauti Sascha metė tuomet, kai Chrisas Liebingas ir Adamas Beyeris pakreipė hard techno šiek tiek kita likme. Dėl to jis ant jų labai pyksta ir groja tik gyvai ir tik savo paties muziką. Tiesa, neseniai gabenosi senus savo įrašus Rusijon, nes promoteriai tiesiog labai norėjo jo DJ seto. Kokie mes nepanašūs.

Mane truputį suneramino kalbos apie tai, kad jis apskritai pavargo. Sakė, turi gal 80 niekaip nepabaigiamų kūrinių ir kartais jį apima tokia neviltis, kad nori tik išvažiuoti atostogauti bent metams. Dėl to ir „Shitkatapult“ metė, kad nieko nebespėja. Gal dar nereikia...

Kaip gros „Gravity“, ponas Ringas galvojo garsiai. Sakė – gi penktadienis, ar ne? Ir kai pradėsiu, jau bus labai vėlu? Vadinasi, bus reivas. Tik nepripilkit man vietoj vandens degtinės, kaip lenkai padarė, nes po to galiu netikėtai subloguoti.

Pasakė, ir šventa. Gal ir be reikalo Sophie Ellis Baxtor marškinėliais pasipuošęs Gvidas stengėsi skubiai „nuleisti“ savo ir Manto užkeltą kartelę, nes tikru vandeniu ir alumi apsistatęs Sascha migdyti neketino. Reivas, tiesa, kilo pamažu, bet vožtelėjo taip, kad net magiškai romantiškos „Orchestra of Bubbles“ nuotrupos gerokai pasvilino ramiau nusiteikusių šokėjų blauzdas. Aš nenustebau – gi tikrai, penktadienis ir klubiausias Lietuvos klubas, negi žmogus gulinėsi pasieniais?

Apsimečiau, kad visai nekaršta, ir broviausi tiesiai į susilydžiusią žmonių masę priešais pultą. Ant žemės mėtėsi šalikai ir pinigai, o kai kurie atėjūnai visiškai nepaisė nurodymo rūkyti klubo gale. Sascha, pakilęs virš visos tos dūmų, karščio, degtinės ir aistros masės, pagal savo trumpaklausiams per sunkią, bet iš tiesų už reivo kiauto besislepiančią krištolo skaidrumo muzikinę istoriją, raitėsi ne ką prasčiau, nei didžiausi jo fanai. Jo veidas vis išduodavo simpatiją šaliai, kurią prieš tai begėdiškai sumaišė su Estija, taigi dar kartą pagalvojau, kad mesti muziką jam dar tikrai ne laikas. Nors, jei išvažiuotu į tas metines atostogas su manimi, gal būtų visai ir neblogai. Bet dar palauksiu „Plaid“ ir kitų.

Du sutikti meiliai susiglaudę vietiniai diskžokėjai tvirtino muzikos įkvėpti ketinantys gyventi kartu, patvirtindami tai pakštelėjo vienas kitam į žandus, ir tai yra pavasariškai gražu. Vardų, žinoma, net nesirengiu atskleisti. Goda, praskrisdama pro šalį, leptelėjo: „Nu jeigu yra Bernis ir Shnaresys, tai čia tikrai pats geriausias vakarėlis“. Dar viena graži mergiotė sakėsi, kad tik dar labiau užsimanė kraustytis į Vokietiją... Nors tas pats „Apparat“ dėstė, kad jam ten truputį „per labai“. Vakarėliai per ilgi ir per intensyvūs, o visiems reikia per daug muzikinės dešros ir mėsos. Skonio reikalas, bet kai pusę gyvenimo praleidi keliaudamas, gal ir nėra taip baisu.

Vieni nenorėdami to leipo nuo karščio, kiti gi norėjo nualpti nuo muzikos, bet nepavyko. Gal dėl to, kad tuoj po Saschos rečitalio Walkman pradėjo pokštauti su MC Hammer? Publiką tokie labiau „Boogaloo“ tinkantys juokai visus 620 susirinkusiųjų išbaidė bemat, ir jau ketvirtą pasijaučiau likusi tik su gražiais atsiminimais. Labai laukiu jų skaitmeniniu formatu – „Sutemos“ viską įrašė ir žadėjo kuo greičiau išplatinti tokiems, kaip aš ir dar tokiems, kurie nespėjo į „Gravity“.

Atsikvėpti visai nėra kada – šeštadienį patekau į „ŠMC TV“ kūrybinę dirbtuvę (taip ir nesupratom, filmavo ten, ar ne) lofte be menkiausio lašelio muzikos, bet su įvairaus raudonos atspalvio kokteiliais, žirniais ir tortu, kritusiu ant baltų grindų ir kėlusiu paranoją.

Tuoj po to „Salero“ pasigedau užimtų staliukų ir bėgau ten, kur labiau, o tuomet – dar ir į „MTV“ balių su, hm, radijo didžėjais. Žmonių buvo tiek pat, karštis nesumažėjęs, bet prekinio ženklo ir reklamos prisižiūrėjusių absoliučiai neaiškių tipažų – gerokai per daug. Shakiros „Gravity“ išgirsti tikrai nenoriu daugiau nie-ka-da.

P.S. Savaitgalis dar visiškai nesibaigė ir užtruks bent iki sausio. Šią savaitę, kiek pamenu, turėtų būti „Boogaloo“ 12-asis gimtadienis. Pilnametystė jau čia pat... O „Tamstoje“ ketvirtadienį roku ryškinsim Johno Peelo atminimą.