1-800-DAINAD : BŪTA : „Dubenėlis“, Šiaurė ir visko po truputį

Ketvirtadienis – „Tamsta“ ir „Dubenėlis“! Pakankamai seniai nebuvau vieninteliame tokiame gyvai muzikai dedikuotame Vilniaus klube, kad primirščiau anuomet užkliuvusius jo minusus, ir vakaras tikrai buvo malonus. Ir nežinia, ar lanbiau klubo, ar grupės pastangomis erdvė mirko smilkalų dūmuose ir susirinkusiųjų šypsenose, vaikų žaidimuose ir geruose ketinimuose.

Tiesą sakant, Elenos Neniškytės eičiau klausyti, net jei ji dainuotų juodojo metalo grupėje. Šiuo metu gal kaip Umiko geriausiai žinoma gardžiabalsė „Dubenėlyje“ – pagrindinis prizas, kuriam scenoje ketvirtadienį padėjo sutviskėti pučiamieji, būgnai, gitaros, bosas, ukulelė ir dvi back lakštingalos. Ištęsti svaigulingi reggae ir dub opusai neabejotinai smagiau girdėtųsi atvirame ore gulint ant žolės, bet net ir po lubomis bei tarp sienų suskambėjo labai įtaigiai.

Gal tik nuspėjamai pozityvus dainų tekstų turinys negautų aukščiausio mano balo, bet toks jau žanras, tokie jau kanonai. Jei galvosi, kad balsas – tik dar vienas instrumentas, ir tai neužklius. „Dubenėlis“ jau ruošiasi „Vasaros terasos“ sezono atidarymo koncertui gegužės 9-ąją – nėra priežasčių atsisakyti.

Penktadienis pradėtas su „Norden Wave“, antrąja šiaurietiško ciklo dalimi „Lofte“. Pirmojoje nesilankiau dėl asmeninių priežasčių, tad visus tris mėnesius nekantravau, kol galėsiu išgirsti „Casiokids“. Tiesa, norvegai sudarė tik mažesniąją programos dalį lyginant su lietuviais, ir po renginio manau, kad tos programos apskritai galėjo būti mažiau. Suprantu reikalą patraukliai pristatyti renginį pinigų krapštyti nemėgstantiems melomanams – 30 Lt už tris grupes jau rimčiau, nei už vieną. Bet penktadienį laukti programos vinies iki veik pusės antros – nekažką.

Žinoma, „Without Letters“ (nors tik paskutinį kūrinį spėjau išgirsti) ir „Kurak“ (naujos muzikos yra, naujos energijos – vis dar ne; negi projektas taip ir neįsidrasins?) taip pat verti plojimų, bet parako, manau, ne man vienai trims pasirodymams pritrūko. Ne festivalis juk ir ne ankstyvas vakaras. Beje, pritrūko net ne parako, o padorios koncertinės minios.

Nors renginys buvo komunikuojamas tikrai ilgai, bet tuo pačiu ir tvarkingai bei neiššaukiančiai. Na, skandinaviškai santūriai. Gal dėl to? Juk jei Ellie Goulding ar Jamie Woon gali pririnkti pilnutėlį fabriką, kuo „Casiokids“ prastesni? Jie tikrai nuostabūs. Ir įrašuose, ir penktadienį tokie buvo. Jei nebūtų buvę paskutinio minuso – skaudaus garso – gal ir iki koncerto pabaigos būčiau ištvėrusi. Žodžiu, daug lūkesčių, bet...

Tokie esminiai savaitgalio pabuvimai. „Smala“ gi įvyko 200% ir ne tik dėl to, kad Ivan Smagghe pagaliau išlygino savo grojimų Lietuvoje tikimybę iki ½.Buvo tiršta, juoda, prakaituota ir kaip per sviestą. Žiauriai geras tūsas.

Šeštadienis? Irgi įvyko. Su plokštelėmis „ŠMC kavinėje“, kur mažai aptarnavimo, bet daug neužtemdytos realybės ir gero grūvo. Su spąstus spendusiu Fingalick, su išprotėjusiais buvusiais reperiais, dabar jau beveik hauseriais „Opium“, kurie ant scenos lipo ne prasčiau nei smaližiai. Su kaupu.

Beje, savaitgalį jau prasideda terasos. Pirmasis kviečia „Kablys“.