1-800-DAINAD : BŪTA : Stop, stop, stop, smoke!
Stop, stop, stop, smoke!
flashback festivalis sūpynės min_for dasha rush dirk leyers brokenchord steffen altmeyer peter van hoesen bmw pakretuonė ignalina molėtai techno assassid ijo calli partyzanai minimal mondays go gaga mantas t boom berghain taksi mark splinter nightjar
Nusisupta. Dvi paros beprotybės, nereikia net „Tundros“. Užsakytas oras, surinkti laimingiausi žmonės ir sustatyti kiečiausi artistai. Tik va kelią pamiršo nutiesti organizatoriai, bet gal kitąmet..?
Trečius metus iš eilės „Sūpynes“ lankau, bet pirmą kartą išbuvau dvi ištisas naktis. Dieną – sekmadienio – pramiegojau, o šeštadienį vyko seniai suplanuota kelionė Pakretuonė – Ryga – Pakretuonė. Bet iš pradžių apie pradžią.
Neeveliną iš oro uosto parsigabenau dar ketvirtadienį, o penktadienį po vargų į kelią išriedam jau dainuodamos. Viena kitos ir festivalių bei vasaros išsiilgę. Viens, du, jau ir pažįstamus veidus matom – minimalistai paslaugiai nukreipinėja visus aplink, mat suplanuotą kelią iki festivalio užtvėrė sunkvežimis. Netyčia. Sukamratą, stebuklingai nepasiklystam, o variklis ima ir užkaista. Net nebūčiau pastebėjus, nes koncentravausi į laimę pagaliau klijuodamasi festivalio apyrankę, bet apsaugininkas buvo pastabus.
Planas yra smeigti auką reivo dievams skubiai, nes miegoti eiti reikėjo anksti. Alus ir kiti gaivalai, maistui laiko nelieka, skubam puoštis pirmiesiems garsams. Kol Zlo serga, jį pavaduoja iš nakties į vakarą perkeltas Sraunus, o aš dar ir laukiu Brokenchord. Ne visada pavyksta gerą pasirodymą pamatyti net dvi naktis iš eilės – nors buvo labai panašu, malonumo nepamažino! Dar viena galimybė gręsia „Satta Outside“, o gal ir dar anksčiau.
IJO – kaip visada. Bandau sugalvoti bent vieną priežastį, kodėl jis galėtų nepatikti, arba bent vieną kartą, kai nepatiko jo grojimas. Kiekvienas kūrinys – auksinis, tiksliau, deimantinis grąžtas, skverbęsis į ausis. Jokio kraujo, ištisa palaima.
Dar vienas deimantas – Dirk Leyers ir prie jo prisijungęs Steffen Altmeyer, abu vokiečiai, abu „Go Gaga“, „Partyzanų“ ir kt. draugai, kuriuos į Lietuvą iš Berlyno palydėjo pasiilgtoji Erikah. Kiek daug gero vienoje vietoje. Smogė veteranai smarkiai. Tropinis lietus nuotaikai pakaitinti tik padėjo. Yra įrodymų.
Mano spiegimas čia tikrai girdisi. Rrrrough. Mantas T. stengėsi neatsilikti.
Kažkas kažkas kažkas, 5 ryto, vėl didžioji scena, gyvas ir gaivus rūgšties lietus nuo Assassid! Ir tiek daug pažįstamų jau saulę po truputį jaučiančiais veidais po scena, kad namo ramiai nenueisi. Šiaip ne taip. Dar po valandos.
Dešimt ryto. Knock knock, laikas ruoštis. Kava, pusė blyno, trumpas paklaidžiojimas miške ir plentas. Utena, Kupiškis, Biržai, juokinga tilto formos siena tarp Lietuvos ir Latvijos... Perklausiau keturis naujus albumus ir nė trupučio neliūdėjau. Be dešimt keturios sukau į Rygos oro uostą ir gavau žinutę. Nuo Dashos Rush. Pavėlavo į lėktuvą (nes Berlyne kamščius rengė demonstrantai) ir... atskris vėliau! Šiokia tokia paguoda. Palieku mašiną ir einu alaus, nes dar bent aštuonias valandas čia tikrai praleisiu.
Septintą pasirodo Peter Van Hoesen, iškart su dovanom – savo albumu. Dėl to, kad patiko duoti man interviu. Man irgi patiko. Fantastinis personažas, techno talentas, geras pašnekovas. Dashos lėktuvas priartėjo nemačiom. Kiek vėluojantis, tiesa, tad Rygą paliekam tik pusę dvyliktos. Gazas duuuugnas. Tamsu, šlapia, ant kelio vaikšto ežiai, briedžiai, lapės ir katės. Labai nejauku, bet noras suptis labia didelis, tad stengiuosi LABAI. Pakeleiviai supranta, palaiko, kalbina ir kitaip padeda. Abu nusiteikę ne tik pagroti, bet ir paturistauti, taigi į Vilnių važiuoti sutariam sekmadienį vakare. Dar Dasha ir Peter sutaria, kad gros kartu. Jammins. Pažįstami jie jau kuris laikas, bet to dar nebuvo išbandę.
Po trijų penkiolika įriedam į festivalį. Pasitinka mus plojimais ir degtinės buteliu. Dar po keliolikos minučių Dasha ir Peteris jau groja, man palengvėja. Išlikusiems stipriausiems ir ištikimiausiems. Šiek tiek drėgna, bet nelabai vėsu, po truputį švinta. Pradžioje kiek painiojęsis „nugara į nugarą“ setas netrunka įgauti pagreitį, ir girdim jau visiškai festivalinę – rytinę programą, tokią, kokia gali gimti tik dueto pagalba. Riebu, aštru, skardu, šoklu, pagaulu, truputį Jaydee, truputį Plastikmano, daug šviežio ir net išvalančio. Kumščiai į viršų, tiek mano, tiek dramenbeiserių, tiek organizatorių. Beveik visi jie čia, nes darbai – pabaigon, setas – nors ne paskutinis, bet po jo problemų tikrai nebeturi kilti.
Saulė pakyla, didžėjai puošiasi akiniais nuo jos. Ant scenos prasideda bruzdesys – ne tik kolegų atlikėjų, bet ir gerbėjų, prašančių muziką pakeisti arba ją giriančių. Man nepatinka, atlikėjams turbūt irgi, nors tai kiekvieno reikalas ir pasirinkimo laisvė. Juk festivalis.
Degtinė pabaigon, atskrenda naminė. Su saulės akiniais jau visi. Kažkada visai visai ryte muzika baigiasi. Gyvų vis dar yra, bet jau visai nedaug, tačiau jų plojimai verti stadiono. Vakarėlis perkeliamas į sodybą ir tęsiamas dar porą valandų. Kadangi atsibudau ketvirtą popiet, turbūt miegojau apie keturias ar penkias. Stipru!
Paskutinis ratas aplink festivalį, pamojavimas ežerui ir vis dar iš gilumos nepaleidžiančiam Calli, ir namo. Svečiai patenkinti, traukia „Sūpynes“ į metų pasirodymų top 3 ir planuoja tokią dvigubą programą pristatyti ir „Berghain“. Dar kviečia mane į „Boom“ festivalį Portugalijoje, ir, jei nuoširdžiai, ŽIAURIAI norisi.
„Stop, stop, stop, smoke!“, - išgirstu ir esu priversta stabdyti jau rankiniu, nes variklis dirbti atsisako, nes dūmai iš po kapoto virsta ne juokais. Kadangi esam prie parduotuvės, svečiams perku alaus ir laukiam, kol variklis atvės. Valandą. Keliaujam toliau. 10 km. Vėl dūmai. Stojam, ieškom gedimo. Gal skylė žarnoje. Aš nesuprantu nieko, Peteris su Dasha – šį tą. Sustoja kolegos iš festivalio, klijuoja skylę juosta. Čia supratimo jau daugiau. Užbintuoja, užtvirtina, variklis vėl atvėsęs, judam.
Kokį puskilometrį... Tada įsukam į degalinę ir jau pradedu skambinti. Po kelių minučių pasirodo Kamilė su savo apypilniu ekipažu, priima svečius ir suranda man pagalbą. „Tuoj atvažiuos garsistai ir tave partemps“, - sako jie mojuodami ir toldami link Vilniaus.
Liūdna, nors kauk. Ką tik buvau apsupta draugų, kalbų, muzikos, šypsenų, o dabar – įkalinta degalinėje. Prie Molėtų. Gerai, kad yra „Facebook“. Laukiu, klausau Peter Van Hoesen albumo. Padeda išlaikyti festivalinę emociją.
Garsistai pasirodo po poros valandų. Beveik vidurnaktis. Pririša, varom. Bijau nesvietiškai. Atrodo, tuoj vemsiu. Šalta, tamsu, virvė vos matosi, važiuojam visai greitai... Pusiaukelėje man įsodina kompanioną (nors negalima), kad keltų nuotaiką. Ir vėl padeda.
Pirma nakties. Automobilis aikštelėje, aš dar truputį miestan. Paskutiniam drinkui. Pirmadienį darbas pasiektas pėsčiomis ir beveik laiku, šis tas netgi nuveikta. Per pietus – svečių išlydėjimas. Šįkart nebūdingai emocingas, bet kartu praleidom pusantros paros, tad gal taip ir turi būti. Dar dovanų į vieną ir į kitą pusę ir susitarimas penktadienį Briuselyje eiti alaus.
Iki tol „Sūpynės“ jau tikrai bus pasibaigusios. Finalas numatomas šiandien Vasaros terasoje. Ne tik patys minimalistai, karščiausios padėkos ir rankų spaudimai jiems už ryžtą, nuoširdumą ir paprastumą, ir mes visi, bet ir Steffen Altmeyer. Ir Dirk Leyers žadėjo užeiti, bet ar gros, nesu tikra. Šiaip ar taip jie Lietuvoje dar pabus. Nes čia gražu!
P.S. Net nenoriu pagalvoti apie mašinos remontą. Bet visą dieną šypsausi.
P.P.S. Gaila tik praleistų pasirodymų. Ypač „Taksi“! Gal „Spartakiadoje“, a?
DISKOTEKOS