1-800-DAINAD : ARCHYVAS : 370 : Naujasis Vilnius, arba kur eiti, kai sudega „Brodvėjus“

Atėjęs pavasaris sostinėn atnešė tikrą naujienų uraganą! Per žiemą vos ne kas savaitę apsireikšdavo naujas pavadinimas, koncepcija ir pažadų krepšys. Prisipažinsiu, daugeliui mano draugų visa tai ūpo jau seniai nebekelia, visgi radau drąsią bendražygę ir vieną ilgojo kovo savaitgalio vakarą išsirengėme patikrinti visų tų naujų taškų (na, gerai – du buvau įvertinusi iš anksto). Daugelis jų – jau gerai žinomose, strateginėmis vadinamose, vietose. Prognozuoti sunku, bet vertinti neapsilankius – didi nuodėmė. Tad pasipustom batelius ir į kelią. Vietoj išvadų iš anksto galiu pasakyti, kad dalį straipsnio herojų aplankyti norėsis, kiti gi skirti tikrai ne mano dubauskaitiškam požiūriui. Ir nieko dėl to nekaltinu – mieste vietų privalo būti visokių ir visiems. Sėdėti namie daug blogiau už bet kokius „berlynus“!

„Pre-Party“ (A. Goštauto g. 2)

Abejoju, ar kas Goštauto gatve tiesiog „eina pro šalį“, bet kad kino teatrui „Skalvija“ reikėjo baro, buvo aišku dar iki atsidarant bei užsidarant „Briusly“. Pamen ten vykusį „Ore grotuvo“ atidarymo vakarą, žinoma, neapsiėjusį be žvitrių kaimynų įsikišimo... „Pre-Party“, nors jau iš pavadinimo aišku, kad nesiorientuojantys į gilią naktį, didžėjų ir muzikos visgi neatsižada. Labai mielas barmenas mums pasakojo, kad pirmų poros veiklos savaičių rekordas – apie antra valanda nakties, paprastai dirba maždaug iki vidurnakčio. Jėga, kad ne rūsys, dar didesnė jėga – visai ne centrinės baro kainos. Ar jau minėjau, kad šalia – kino salė, galinti pasigirti labai vertingu repertuaru? Savaitgaliui pradėti filmas ir pusvalandis bare – pats tas. Vertingas indėlis!

„Basement Bar“ (Trakų g. 4)

Mūsų žygis tęsiasi be didesnių ekscesų. Kauniečių beveik priešais „Pabo Latino“ (neabejoju, kad strategiškai – juk ten ne visus įleidžia) įrengtame rūsyje iškart pasitinka labai draugiško veido apsaugininkas, kartu dirbantis ir rūbininku. Tiesa, ir pelėsių kvapas. Viskas siaura ir pereinamo buto tipo, iš patalpos gale esančio baro sklinda paprastas ir tuo žavus house. Jį leidžia pats DJ Saga, bet „Basement Bar“ muzikos meniu apskritai gana įvairus. Pavyzdžiui, ketvirtadienius čia leidžia savo „Minimal Mondays“, „Sūpynėmis“ ir kitais gerais darbais kartelę užsikėlę „Minimal.lt“, nors šokiams vietos žiauriai nedaug. Darbuotojai geranoriški – užsakymą priims ir nepriėjus prie baro. Jo turinys paprastas, kaip ir kainos. Na, neskaitant sušių... Kam jie ir kodėl? Visa kita ir intejrere dominuojanti juoda – gerai.

„Pušku Pušku“ (Trakų g. 2)

O, vaikeli. Žinojom, kad lengva nebus. Draugė niekaip nesupranta, kaip galima taip pavadinti barą, ir mano argumentai, jog tai – sėdmaišių gamintojų dovana, jos neįtikina. Iš tikrųjų, kaip? Visgi neapsiribojam raidėmis ir leidžiamės laiptais žemyn tiesiai šalia įėjimo į klubą „Tarantino“. Dar visai neseniai čia kabojo kažkokia kita iškaba, viliojusi super pigiais kokteiliais ir ilgu darbo laiku. „Pušku pušku“ irgi rėkia dirbantys iki devintos, bet jau pusę dvyliktos dvelkia visiškai blogu siurrealizmu, sklindančiu tiek iš „Fashion TV Club“ laikus menančių šviestuvų-televizorių, tiek iš 96kbps kokybės prasto seno disco, tiek iš zebrinės barmenės suknelės. Ji, „draugiškiausiu Lietuvoje“ besivadinančio baro darbuotoja, bepakuodama sultis mums tarsteli „Jau išsirinkot?“, dar kartą nužvelgiam aitriai raudonus sėdmaišius ir ant jų sukritusius nenusakomų pažiūrų lankytojus ir išeinam neatsisveikinę. Nes nėra su kuo.

„Berlin“ (Islandijos g. 3)

Įtariu, daugelį Berlynu besižavinčių reiverių šios vietos logotipas nuteikė tikrai maloniai. Mane – taip pat. O bet tačiau! Buvusiose fenomenalaus sutvėrimo „Disco 311“ patalpose įsikūręs baras yra kažkas daug giliau, nei Vokietijos sostinė. Neabejoju, joje tokių vietų irgi yra, bet pirmoji asociacija juk tikrai ne tai. Vietoj pogrindžio, paprastumo, kokybiškos elektronikos ir anonimiškumo gauname perkaitusį spenelius sau čiupinėjantį prancūzų didžėjų, jo leidžiamus „I Like To Move It“ ir Tarkan, pasaulio sostinėmis (Pekin, Praha and Los Angele) nurašinėtą šokių aikštelės sieną... Už pastarąją erdvę didesnį „sėdimąjį kambarį“, apstatytą „Uosio“ tipo gobelenu apmuštomis sofomis, barmenes, limonadą „į kasą mušančias“ kaip alkoholį, ratuku šokančias merginas, 90-ųju pradžią menančia šviesų muzika ir... Ačiū, gal tiek to.

„Disco 311 Buddha“ (Vilniaus g. 33)

Nebetilpęs į kiek aukščiau jau paminėtas patalpas baras vogtelėjo idėją iš pasaulyje pripažinto „Buddha Bar“ ir užėmė buvusio telekomo pastato dalį. Interjeras čia puošnus, be abejo, auksinių Budų tikrai netrūksta, kaip ir visokių kitokių margumynų. Kažkuo priminė „Absento fėjas“, bet gal labiau nuotaikos kvapu. Muzika skirta šokiams, o ne apmąstymams. Tiesa, piruetų tą ilgą šeštadienio naktį čia nesukome – vyko Vaido Baumilos koncertas, o mes juk tik patį barą pamatyti norėjome. Visgi eksperimentą bus galima pratęsti, nes, priešingai nei už mūsų stoviniavusią visai simpatiškų merginų ir solidžių jų palydovų kompaniją, mus apsaugos darbuotojai įleido nė nemirktelėje. Taip, „face control“ sostinėje vis dar egzistuoja. Ir jei jau Islandijos gatvėje susidaro eilė, tai būtent čia.

„Vinchenso – Mimoza“ (Islandijos g. 1)

Vos už poros metrų nuo „Buddha 311“ durų be rankenos – draugiškesnis vyninės, norinčios judėti house ritmu, įėjimas. Prie minėtų dviejų gana drąsiai derinamų komponentų (ir visai sėkmingo iš lubų dygstančių faneros lakštų sprendimo) čia priklijuotas ir azijietiškas maistas... Ir ne tik! Berželiai! Berželiai, brangieji skaitytojai! Tarp jų vinguriuoja staliukai, rymo didžėjaus pultas, giliau – prekybos centrą menanti vitrina su užtepėlėmis, kumpeliais ir visais kitais naktiniam gyvenimui lyg ir nepriderančiais dalykais. Ir, tiesa, nesupratau, kur jie ten šoka? O gal tik klauso, valgo ir geria? Bet kuriuo atveju grįžti įmanoma – kaip vyninė vieta pasirodė visai OK. Net su berželiais.

„G Stars“ (J. Jasinskio g. 16A)

Baigiu pasivaikščiojimą ir pasakoju apie dar kelias vietas, iš visų bene šokamiausias. Niekas niekada nebeprikels „seno gero gravo“, o ir nebereikia, nes Vilniuje nuo to auksinio laikotarpio prieš keletą metų pasikeitė absoliučiai viskas. Todėl ėmęsi generalinių pertvarkų rūsyje, išlaikiusiame firminį savo koridorių ir adresą, naujieji šeimininkai galėjo ir logotipą atsinaujinti. Na, bet ne dizaino straipsnį čia rašome. Muzikiniais pažadais „starsai“ daug labiau primena jei ne „Exit“, tai klaipėdiečius „Kiwi“, bet tikrai ne „seną gerą“. Labiau kičinis gerąja prasme – na, Radistai juk nepretenduoja į rimtumą – ir vis dar norintis atvežti tikrus vardus (nors „Hybrid“ vizitas lyg ir nepasisekė), susitvarkęs būtinuosius lubų, grindų, tualetų, barų ir rūkomųjų reikalus bei smarkiai sutvarkęs garsą klubas atrodo gerai. Ar sugebės gerumą išlaikyti nesurinkdamas pilnos salės? Subjektyviai galiu pridėti, kad buvau vieną kartą, per atidarymą, ateityje planuoju nebent labai ryškaus vardo paklausyti užsukti.

„Gorky Club“ (Pilies g. 34)

Dar vienas Rolando Jarušausko bandymas padaryti gerą vietą geriems žmonėms. Nors girdėjau gandą, kad atidarydamas dar tik kavinę „Gorky“ jos savininkas Augustinas teigė, kad „jokio house čia nereikia“, netruko nė metai praeiti, ir požiūris pasikeitė. Man šias eilutes berašant oficialus „Gorky Club“ atidarymas dar neįvyko, bet raudoną juostą čia kirps „Swayzak“ didžėjus. O ir šiaip didžėjų čia gausu – čigoniški, drum’n’bassiški, housiški, plokšteliniai, cd’iniai... Kaip visų jų ego išsitenka po itin žemais klubo skliautais, menančiais ne tik visą parą veikusią „Double Coffee“, bet ir „Gero viskio barą“, aš nesuprantu. Klaustrofobija nesergu, bet kažko, kas erdvę jei ne praplėstų, tai sujaukintų, ten tikrai reikia. Nes programa, nors ir labai vilnietiškai turtinga (maždaug ŠMC + „Opium“ + „Satta“ + dar kažkas), gaila, bet nėra viskas. Viršutinė, kavinės dalis tuo tarpu be priekaištų.

„Pantera“ (A. Smetonos g. 5)

Niekada nebuvau didelė „Roller“ gerbėja, nors renginių ten vyko ir gerų, bet kažkokio jungiamojo elemento tarp aplinkos, programos ir darbuotojų niekad neaptikau. Nesėkmingai veiklą baigusio klubo vietoje susiraičiusi murkianti „Pantera“ tokios problemos tikrai neturi. Čia tviska auksu ir švara, barmenės šypsosi ne tik akimis, rūkantieji turi visas teises ir patogumus, o muzika nešoka nei aukščiau, nei žemiau nei tiek fonui, tiek šokiams tinkamo house bei r&b kartelė. Kad ir radijo hitai, bet jie čia skamba kažkaip... „savai“? Taip, „Exit“ požiūris į kokybę man artimas, turbūt todėl ir „Panteroje“ net neprisiauginusi nagų, plaukų, krūtinės ir įdegio jaučiausi pakankamai laisvai. Bet tai nėra toks naktinis-muzikinis klubas, koks yra „Exit“. Tikrai ne. Tai kokteilių baras be minusų.

370.diena.lt