Thomas Muller: „Taip, aš noriu būti geras muzikantas. Bet muzika niekada nebuvo mano gyvenimo centras. Ji išlaiko mano gyvenimo gabalėlius drauge“
Daina Dubauskaitė 2011-02-27 00:00
KTU karjeros dienų rengėjai ir šiemet, jau bene penktą kartą iš eilės, nepamiršta svarbios renginio dalies. Tos, kuri vyksta jau sutemus ir prisigrūdus į galvą labai daug informacijos. Su stipria elektroninės muzikos programa, ir labai smagu, kad būtent tokia. Juk daug paprasčiau būtų pakviesti kokias Lietuvos popscenos žvaigždutes - gal net pigiau. Na, bet studentijos šviesuolių dėka Kaune jau regėjome „Pluxus“, Apparat, Monolake, Patha du Prince. Šiemet - kai kas šviežesnio.
Kovo 19-ąją „Lituanica“ gamyklos patalpose gyvą pasirodymą surengs prancūzas Thomas Muller. Jo leidinių skaičius dar išties trumpas, ir renginio organizatorių apibūdinimą „elektroninės muzikos virtuozas“ teko palydėti su šypsena. Ateityje visko gali būti, bet kol kas su Berlyne gyvenančiu ir „BPitch Control“ globojamu artistu dar tik susipažįstam, visomis prasmėmis. Todėl ir pradedu nuo biografinių faktų.
Kaip ir kur užaugai? Ką geriausiai prisimeni iš vaikystės?
Gimiau Paryžiuje. Ten augau ir gyvenau iki Berlyno, išsikrausčiau 22-jų. 9-ojoje, gimtojoje mano apskrityje, daug klubų – čia ir „Rex“, ir „Social“, ir jau uždarytas „Pulp“, taip pat daug barų . Čia ir Monmartras, ir sekso parduotuvių bei prostitucijos rajonas Pigalle.
Naktinį gyvenimą tyrinėti ėmiausi baiginėdamas vidurinę – buvau 18-os. Iš to periodo atsimenu daug muzikos ir veidų – tiek draugų, tiek naktimis sutiktų asmenybių. Visur vaikščiodavom su geriausiais mano draugais Paul Ritch ir Okain, visi susipažinom būdami 16-mečiai.
Okain įsigijo pigius patefonus ir ėmė sukti vinilus, o mes su Paul nusprendėm kurti elektroninę muziką ir iškart planavom vėliau rengti gyvus pasirodymus. „Ableton“, senieji „Propellerheads“ gaminiai, kaip „Rebirth“. 500 mHz procesorius kompiuteryje. Žodžiu, epic. Taigi 2006-ųjų birželio 30-ąją kartu grojom labai ekstravagantiškame vakarėlyje. Programoje buvo Paul Ritch ir Thomas Muller gyvai, Nico Purman ir edp – taip pat gyvai, Okain ir Sebastien Bromberger. Buvo pati pradžia...
Iš Paryžiaus persikraustei į Berlyną jau turėdamas ryšių su „BPitch Control“, ar lemtingos pažintys įvyko jau įsikūrus?
Į Berlyną atvykau 2007-ųjų gegužę. Mauerparke esančiame klube susipažinau su Kiki – turėjom bendrų draugų. Ellen sutikau vieną sekmadienio popietę „Bar 25“, puikioje neįpareigojančioje vietoje ant Spree kranto. Kartu linksmindavomės vakarėliuose ir taip toliau, o po mėnesio ar dviejų nusprendėm ir padirbėti kartu.
Nesunku buvo adaptuotis naujoje šalyje ir mieste? Ar moki vokiškai?
Mokykloje turėjau pamokų, bet nekaip sekėsi. Vokiečių kalbą suprantu, bet, jei atvirai, daug energijos mokymuisi neskiriu.
O šiaip sunkiausia buvo pats persikėlimas. Persivežti visus daiktus ir atsidurti kažkur kitur, kur nėra nei draugų, nei šeimos. Na, bet tokie potyriai tikrai jaudina.
Iš esmės sugalvojau persikraustyti, nes nebeturėjau buto, darbo, merginos, tik draugus, tai niekas manęs Paryžiuje nebelaikė. Norėjau pagyventi ten, kur gaučiau įkvėpimo, taigi pasirinkau Berlyną ir jo techno kultūrą.
Kaip vystėsi tavo draugystė su „BPitch“? Kas lėmė apsisprendimą likti su jais ilgesniam laikui?
Ten išleidau pirmąjį savo EP „Ride On“. Leidinys buvo sėkmingas, o aš norėjau rengti gyvus pasirodymus, kaip anksčiau Paryžiuje. „BPitch“ pakvietė groti „Watergate“, kur vyko leidyklos showcase’as – tai buvo 2008-ųjų kovą. Aišku, sutikau.
„BPitch Control“ – ne tik leidykla, bet ir atlikėjų agentūra. O mano pagrindinis tikslas buvo groti gyvai, kad galėčiau bendrauti su minia. Norėdamas būti priimtas į agentūrą turėjau pasirašyti išskirtinio turinio sutartį ir su leidykla.
Daug keliauji su Ellen Allien, drauge prieš porą metų užsukote ir į Vilnių. Ko iš jos ir drauge aplankytų renginių išmokai kaip atlikėjas?
Šiaip keliauti su Ellen tikrai nuostabu. Geri, žinomi ir gerbiami klubai, geri pasitinkantys didžėjai ir renginių organizatoriai, minios, skirtingos techno scenos visame pasaulyje, suteikiančios įkvėpimo.... Vėlavimas į lėktuvus! Su Ellen išmokau „išleisti žvėrį“, nors, tiesą sakant, ir anksčiau mokėjau.
Esi remiksavęs „Telefon Tel Aviv“ kūrinį „Immolate Yourself“. Kodėl savo versiją pavadinai „Burning Man“?
Juokais. Festivalyje „Burning Man“ juk kasmet sudegina vargšę medinę statulą. Esu labai daug girdėjęs apie patį festivalį, jis svarbus pasauliniu mastu, norėjau savotiškai jį pagerbti. Pats nesu buvęs, bet turėjau minčių organizuoti kelionę – gal su „BPitch Control“ komanda, o gal su Paul ir Okain.
Remiksuoji todėl, kad taip daro visi ir tai gerai tavo paties vardo žinomumui, ar tau tiesiog patinka dirbti su kitų atlikėjų muzika?
Iš esmės labiausiai mėgstu praleisti laiko su atlikėju savo ar jo studijoje, pasidalinti supratimu apie muziką ir meną apskritai, ir galų gale kartu išleisti plokštelę. Taip, mano nuomone, geriausia.
Kai perku muziką, remiksai sudaro nemažą pirkinių dalį. Man patinka, kaip remiksuojant į vieną stilių įsirėžia kitas, rezultatas gali būti tikrai nuostabus. Bendradarbiaujant studijoje jau kitaip – du stiliai turi rasti balansą.
Ar daug senesnės kūrybos slepi stalčiuose? Kada ateina laikas kūriniui būti išgirstam?
Visų pirma, manau, kad paviešinti ne viską yra mūsų atsakomybė. Internetas yra naujas ir visiškai atviras tinklas, jame visi sujungti. Dažniausiai norim dalintis su visu pasauliu bet apie pasėkmes nesusimąstom. Jei kažkas yra online, tai viskas, jis ten yra. Bet ar išties dar kam nors be tavęs ir draugų rūpi girto draugelio nuotykių gatvėje filmukas, abejoju. Visgi pamato jį daug daugiau žmonių, ir ne visada savo noru.
Su muzika taip pat, bent jau taip manau. Daug kuriu – kartais dub ar hiphop tiesiog savo malonumui įrašau, bet užtenka nusiųsti draugams, jiems patinka arba ne, ir viskas.
Taigi gali būti, kad kiek per daug kūrinių stalčiuose laikau, ir galbūt tai klaida. Kvailoka, bet pusiausvyrą tarp kūrybos viešinimo ir laikymo po spyna rasti sunku. Pavyzdžiui, Paul leidykloje „Quartz“ išleidau kūrinį „Peace for Freaks“, bet naudojau pseudonimą Change. Iš esmės nenorėjau jo viešinti. Ellen darbas ypatingai nepatiko, bet va Paul tiesiog įsimylėjo. Ir metus zyzė, kad duočiau išleisti. Leidinys buvo sėkmingas – grojo įžymūs didžėjai, o ir pirko tikrai gerai.
Žodžiu, tavo klausimas sudėtingas. Bet svarbus. Linkiu visiems atrasti tą teisingą pusiausvyrą.
Klausei hiphop ir drum’n’bass, dabar važiuoji 4x4 ritmu. Kaip tai įvyko ir ar ilgam?
Hiphop klausau ir dabar, ypač senuosius „Wu-Tang Clan“. O muziką stengiuosi kurti tokią, kokia norėčiau, kad skambėtų mano mėgstamam klube. Į hiphopo klubus nevaikštau.
BPC biure vis iškyla mano albumo klausimas, ir aš medžiagą jo įrašams jau ruošiu. Bus ir akustinių instruemntų. Norėčiau įrašyti būgnus oloje, kaip Tom Waits savo albume „Bones Machine“, apdovanotame „Grammy“. Jis turėjo viską įrašinėti „Prairie Sun“ studijoje Kalifornijoje, ada rado mažutę erdvę, kurioje garsas skambėjo kaip oloje, ten instrumentus ir įrašė. Man labai patinka to albumo skambesys. Pavyzdžiui, „Kovos klubo“ ekranizacijoje panaudotas „Going Out West“. Paklausykit.
Manau, paralelių tarp techno ir tokios purvinos dulkėtos akustikos tikrai yra! Dabar kaip tik ieškau apšnerkšto kambario. Atrodo, Berlyne tokį rasti bus tikrai nesunku.
Kodėl apsisprendei tapti muzikos kūrėju, kas paskatino gyvenimą ir darbą su kitais muzikantais? Ar tai įvyko vos pradėjus giliau domėtis elektronika?
Šeimoje muzikantų ar garso inžinierių pavyzdžių nebuvo, taigi neturėjau autoriteto, kuris galėtų įkvėpti. Bet buvau aistringas, eidavau linksmintis, stebėdavau mėgstamus didžėjus ir gyvus atlikėjus... Prisimenu, prieš keletą metų su Paul kalbėjom apie savo ateitį. Tuomet techno kurdavom „dėl smagumo“, galiausiai nusprendėm į viską pažiūrėti rimčiau.
Kažkaip pajaučiau, kad geriausias pasirinkimas man būtų kurti gerą muziką ir tapti geru atlikėju. Todėl ėmiau darbuotis kasdien. Vėliau mokiausi garso inžinerijos tam, kad pats skambėčiau geriau. Taip pat nuolat klausinėdavau, ką apie mano kūrybą galvoja draugai.
Ar tavo asmenybei pakanka vien muzikos? Gal vystai ir kitus talentus?
Nežinau. Muzika man patinka, nes jos pagalba atmintyje lieka gyvenimo momentai. Juk daugelyje praeities situacijų, iškylančių mūsų mintyse, skamba muzika. Ji suvaldo situaciją. Jos pagalba ta situacija tampa patogesne ar atvirkščiai, ramia ar audringa, nors patys garsai į pirmą planą lyg ir neiškyla. Jie tik sustiprina momentą ir jo prisiminimą.
Taip, aš noriu būti geras. Geras brolis, geras draugas, geras sūnus, geras muzikantas. Bet muzika niekada nebuvo mano gyvenimo centras. Ji išlaiko mano gyvenimo gabalėlius drauge.
Kas labiausiai jaudina kūrybiniame procese – naujo darbo pradžia, kūrinio užbaigimas ar jo išleidimas? Ar dar kažkas?
Hm... Jaudina pats muzikos gerumas. Gali būti ir pirmasis kūrybos etapas, ir tas momentas, kai pavyksta padaryti taip, kaip įsivaizdavau. Tai kartais užtrunka. Būna, kad iš pradžių kinkuoju galvą, tada pradeda judėti petys, galiausiai vienas šoku sau studijoje. Ir rėkiu „Yohooooo“. Tai susijaudinimas, ar ne?
O kaip reaguoji į tai, ką apie tavo darbą sako kritikai? Dažnai sutinki su jų nuomone? Ir, apskritai, ar apie muziką, skambesį įmanoma kokybiškai rašyti?
Man patinka, kai žmonės mano muziką vertina. Net jei tai neigiama kritika. Juk svarbiausia faktas, kad kažkas paklausė ir parašė tai, ką mano. O ar sutinku? Priklauso nuo apžvalgos.
Apie muziką rašyti tikrai įmanoma. Manau, kad muzikinė žurnalistika ir blogai patiems atlikėjams ir jų kūrybai yra būtina. Ne tik muzikai, menui apskritai. Komentuoti menininko darbą visuomet sunku, nes tai gali įžeisti. Kita vertus, tai drąsu. Gerbiu tuos, kurie moka kritikuoti.
Ha, atsakinėdamas prisiminiau filmą „Get Him To The Greek“ su Russel Brand ir P Diddy. Ten vadybininkas savo atlikėjui pareiškia, kad anas mala šūdą... cha cha.
Pabaigai – apie konkretesnius dalykus. „BPitch Control“ ką tik išleido šventinį rinkinį „Werkschau“. Ar tavasis darbas „West“ parašytas specialiai kompiliacijai, ar jau turėjai gatavą, kai leidykla paprašė kūrinio?
Sukūriau specialiai „Werkschau“. Jau buvau girdėjęs didžiąją dalį kitų rinkinio kūrinių,
bandžiau pataikyti į temą. Šiek tiek techno, šiek tiek electronica...
O kas dar iš tavo studijos pasigirs šiemet? Pavyzdžiui, ką grosi kauniečiams?
Naujausias mano darbas yra EP „Melo“, jame – keturi kūriniai. Minimal techno su Marco Carola stiliaus house prieskoniu. Norėjau išgauti panašios kokybės mišinį, koks pavyksta Tim Xavier, Camea ir „Klink“ atlikėjams apskritai. Beje, „Melo“ masteringą dariau Tim Xavier studijoje... O Kaune šį EP ir pristatysiu.
Visai visai pabaigai – juokingas klausimas, kurio, kaip ištikima Vokietijos futbolo rinktinės gerbėja, negaliu nepaklausti. Ar yra buvę nuotykių dėl to, kad tavo vardas ir pavardė – tokie patys, kaip futbolininko?
Pasaulio čempionato metu gaudavau daug žinučių. „Go Thomas!!!“ ir panašiai. Smagūs tie mano draugai.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS