Lovefingers: Iš valties Senoje į „STRCamp“ stovyklą (interviu)
Daina Dubauskaitė 2013-07-08 14:04
Daug gerų žodžių galima pasakyti apie Matą Synthsoulsizer, kurį nuo šio ryto gal derėtų vadinti Seasonslater, o gal tiesiog Matu. Visus juos jau pasakė Domas iš „Ore.lt“, o aš kalbinu vieną iš Mato iniciatyvos „STRCamp“ svečių.
Amerikietis Lovefingers turi verslią leidyklą „ESP Institute“ ir žino, su kuo valgoma betoninė romantika. Dar jis yra įrašęs tarp eklektikos išpažinėjų legendinį 999 kūrinių miksą, ir iš savo atrastos muzikos, manau, susuktų dar ne vieną tokį.
Kaip įprasta, prieš skaitinį – muzikinis fonas. Šįkart ne miksas, bet keturiolikos minučių epo, Lovefingers „The Guardian“ straipsnyje įvardinto kaip geriausias festivalinis gabalas, turėtų pakakti.
„ESP Institute“ man skamba lyg kokia akademinė istitucija. Ar tai turėjai omenyje galvodamas pavadinimą įrašų kompanijai?
Taip, mintis yra didesnė nei tiesiog įrašų kompanija. Tai – atlikėjų bendruomenė, šeima, žaidimų aikštelė naujoms idėjoms.
Kalbant apie vardus, ką simbolizavo juoda spalva tavo ankstesnės veiklos pavadinime „Black Disco“?
Šį pavadinimą sugalvojau ne aš, o kolega Nitedog. Dar gerokai iki leidyklos periodo tai buvo vakarėlių serija. Tuo metu grodavome daug keistos ir kartais beprotiškos mizikos.
„ESP Institute“ katalogas labai ilgas turint omenyje, kad leidykla veikia vos trejus metus. Ar planavai būti toks užimtas, ar geros muzikos yra per daug riboti leidinių kiekį?
Kokybė svarbesnė už kiekybę. Nieko nesame išleidę, ko kruopščiai neatrinkome. Ateitis turėtų būti panaši – be tikslaus tvarkaraščio, be madų, kurias sektume. Darome tai, kuo tikime, ir laikomės savo požiūrio.
Kuri tavo kūno – o gal sielos – dalis pasufleruoja, kad kūrinys GERAS?
Barzda.
Ar pasirašydamas sutartį su atlikėju galvoji apie tai, kad padėsi jam ar jai prasilaužti? Ar tiesiog nori išleisti geros muzikos? Paklausti galiu ir kitaip – ar leidykla siekia, kad jos produktą išgirstų kuo daugiau žmonių, ar labiau skirta diggeriams?
Man leidyklos esmė yra sukurti platformą, kuri padeda atlikėjams būti išgirstiems, taigi kuo daugiau žmonių klauso, tuo geriau. Aišku, negalima pasakyti, kad nesame savoje nišoje, kurioje priimame – nesąmoningai – tuos, kurie atranda pirmieji, bet tai nėra kažkoks atviras elitizmas.
Ar Niujorke tavo skambesį priima mieliau, nei Los Andžele? Ar galbūt pats Niujorke jautiesi geriau, nei Los Andžele? Ta prasme, kodėl persikraustei?
Šiaip nuolat judu tarp šių dviejų miestų, nors Niujorkas tikrai patinka labiau. „ESP Institute“ tuo tarpu yra laisva idėja, kuri gali skrajoti neįleisdama šaknų konkrečioje vietoje.
Niujorkas – daug arčiau Europos daugeliu prasmių, ar jis tapo tau tramplinu į mūsų žemyną?
Tikrai taip.
Kažkodėl įsivaizduoju, kad esi grojęs daugelyje įdomesnių vietų, nei įprasti barai ir klubai, kaip visi didžėjai?
Na, praėjusią savaitę grojau valtyje Senos upėje, o kitas savaitgalis bus apleistoje stovyklavietėje Lietuvos miške. Ką čia bepridursi?
Esi dizaineris, kodėl pats nepieši „ESP Institute“ leidinių viršelių?
Mario Hugo estetika man labai patinka, ir ji idealiai dera su mano leidyklos vizija. Taip, aš irgi dizaineris, bet leidykloje užimu kūrybos direktoriaus vietą, ir tai kartais reiškia iškritimą iš lygties. Taip pat turiu vyriškos ir moteriškos mados ženklą „Objects Without Meaning“ bei vaikams skirtą „ESP No. 1“, kurie užima labai daug mano laiko.
Ar groji būgnais, kaip anksčiau? Gal kokiais kitais instrumentais?
Kai tik galiu, groju, deja, situacija studijoje šiuo metu nulinė. Įrašinėdamas dažniausiai naudoju tiek gyvų instrumentų, kiek tik įmanoma – gitaros, bosas, klavišiniai, perkusijos, vokalas...
Ar džiaugsmo sumažėja, kai atlikėjo karjera tampa užtikrintesnė?
Nemanau, jei vis dar mėgaujiesi kūryba, viskas eina tik geryn.
O ar draugystės, užmegztos vakarėliuose ir po jų, gali trukti ilgiau, nei pagirios? Kita vertus, muzika juk vienija nepriklausomai nuo atstumo, amžiaus ar kitų skirtumų..?
Tvirtai tikiu, kad muzika yra pati stipriausia kalba, stipresnė už kalbas ar vaizdus, nes ji pasiekia tiesiausiu ir emocionaliausiu keliu. Tai pats seniausias džiaugsmo ir ritualo metodas, ir jis žmones vienija. Pačiose tikriausiose mano draugystėse rankos paspaudimas buvo muzika.
Kodėl priimi arba atsisakai kvietimų groti?
Priežastis net ir trumpam palikti žmoną ir sūnų turi būti svari – kūrybine ar finansine prasme. Tai – buvimo vyru ir tėvu dalis.
Ar žinai, kiek žmonių perklausė tavo 999 kūrinių mikso? Ar pats klausei jo po to, kai įrašei?
Dabar jau senokai nežiūrėjau, bet vienu metu perklausų skaičius siekė 50 tūkst. per dieną, labai neblogai! Pats mikso kūrinių klausau nuolat, tai lyg mano namų biblioteka.
Ar įrašų paieška – tavo mėgstamas sportas?
Tai visuomet nuotykis, nes visuomet atrandi daugiau, nei galėjai įsivaizduoti. Pastarasis mano įsimylėjimas – „Novi“ įdainuotas Šopenas.
Ką dar spėsi nuveikti iki „STRCamp“? O po to?
Ketvirtadienį grosiu Londono „Plastic People“, rugpjūtį laukia Stokholmas, Geteborgas ir Helsinkis. Rugsėjį – „Unknown Festival“ Kroatijoje, tuomet Berlynas, Maskva, Sankt Peterburgas ir taip toliau.
www.lovefingers.org
www.strcamp.org
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS