Marshall Jefferson: „Jei nematai finišo linijos, nepradėk lenktynių“
Daina Dubauskaitė 2012-09-17 15:01
Praėjusį ketvirtadienį „Facebook“ pasibeldė daugiau ryšių turintis kolega Ramūnas Zilnys ir draugiškai informavo, kad štai jau savaitę Vilniuje laiką leidžia Marshall Jefferson, ir niekam tai neįdomu! Tuomet prisiminiau puse ausies tokį gandą jau girdėjusi, ir iškart pakračiau savo telefonų knygutę.
Net po trumpo susitikimo Vilniaus pakraštyje, spaudžiant rankas ir fotografuojantis atminimui, jaučiausi kažkaip keistai miglotai. Juk tai jis. House legenda ir net krikštatėvis, ir tai vienas retų atvejų, kai epitetai nė kiek nepagražina tikrosios situacijos. Biografijos čia neperrašinėsiu, bet „Move Your Body“ tik dviem metais jaunesnis už mane.
Pasaulis eina iš proto ir kasdien vis mažesnis, draugystė ir ryšiai gali viską, tad šiandien ponas Jefferson čia, Vilniuje, Virus J įrašų studijoje, ir kol kas niekas nežino, kaip ši muzikinė draugystė suskambės. Apie tai per daug nekalbėjom – man įdomesnės buvo patyrusio atlikėjo ir didžėjaus įžvalgos apie tai, kaip buvo tuomet ir kaip yra šiandien. Mielai būčiau bendravusi dar porą valandų, bet vadyba nelaukia!
Kol kas Marshall Jefferson Vilniuje dar nepagrojo (na, neskaitant to vizito „Gravity“ prieš 7 metus), bet, kiek žinau, visai norėtų, tad tikiuosi, jog interviu perskaitys ir atitinkamų klubų atstovai.
Gal pradėkime nuo klausimo apie tai, ką tu čia veiki?
Dirbu su Virus J ir bendru mūsų pažįstamu James Fennings. Bus pora naujų labai įdomių muzikinių projektų.
Ar seniai esi pažįstamas su Justinu?
Gal penkis mėnesius. Daug kalbėjome internetu, galiausiai nusprendžiau tiesiog atskristi ir padirbėti studijoje.
Pastaruoju metu daug laiko praleidi Londone, tiesa?
Taip, nemažai, bet įrašų kontraktų reikalus tvarkau JAV. Amerikoje vis dar dažniau būnu.
Kiek metų esi aktyvus elektroninės šokių muzikos scenos narys?
27 metus.
Skaičiau, kad esi karjerą keletą kartų pristabdęs. Kodėl?
Žinai, kai uždirbu daug pinigų, imu ilgų atostogų, cha cha. Nesu labai godus. Jei būčiau, dirbčiau nuolat. Mano atveju įkrenta pinigai, sakau „Wow“ ir einu ilsėtis.
Kaip vertini dabartinės elektroninės muzikos scenos JAV ir Europoje sveikatą?
Nemanau, kad scena labai sveika. Visų pirma todėl, kad ji tokia išsiskirsčiusi – drum’n’bass sau, techno sau, trance sau... Visa šokių muzika turėtų tilpti vienoje aikštelėje. Kvailoka eiti į house ar dubstep renginį ir visą naktį tikėtis to paties ritmo. Taip labai greitai nusibosta net gražiausia muzika. Kodėl gi negalima groti geriausio drum’n’bass kūrinio, tada geriausio repo kūrinio, ir taip toliau? Dabar gi girdim tiek daug prastos muzikos tik todėl, kad ji telpa į vieno ar kito žanro rėmus.
Manęs klausia, kokį stilių groju. Aš negroju stiliaus. Groju geras ir blogas dainas.
Blogų turbūt negroji?!
Haha! Ne... Tikrai ne. Bet kūriniai, jie būna blogi ar geri. Reikėtų skirstyti taip.
Kiek šiandien tavo kuriamame skambesyje yra house?
Sunku pasakyti... Jo daug, bet aš manau, kad house muzika yra bet kas, ką galėtum groti sandėlyje. „Warehouse“ grojome viską. Viską, kas skambėjo gerai. Toks mano atsakymas.
Gal žmonės per daug seka apibrėžimais? Kita vertus, kai pasirinkimo tiek daug, kūrėjai turi kažkaip save pažymėti, ir žanro pritaikymas tam puikiai tinka. „Warehouse“ laikais pasirinkimo buvo daug mažiau, tuomet pakako skirstymo į gerą ir blogą... Juk įvairovė – teigiamas dalykas?
Žinoma, puiku, kad žmonės gali rinktis iš tiek daug. Tik negerai, kad viskas taip suskirstyta. Daug techno mylėtojų nepirks repo įrašo, o reperiai nepirks drum’n’bass albumo, ir taip toliau. Jei viskas vadintųsi tiesiog šokių muzika, gal kažkam pavyktų vėl parduoti 100 tūkstančių egzempliorių – kompaktų ar skaitmeninių... Haha!
Beje, papasakok dar apie tai, kaip reaguoji į pop muziką, kuri gimsta padedant elektroninės muzikos prodiuseriams? Tai labai madinga!
Madinga, tiesa, bet, žinai, juk svarbiausia, kad daina ar kūrinys būtų gerai parašytas. Visa kita nesvarbu. Nesvarbu, kas sugrojo ar įdainavo, kokia tai muzika. O gerą kūrinį parašyti nėra lengva. Deep house scenoje, pavyzdžiui, gerų kompozitorių nėra tiek daug, taip pat ir trance. Visi nuolat kartoja save ar kolegas.
Tai kur tie geri kompozitoriai?
Yra daug gerų didžėjų. Bet tikrai ne visiems skirta taip pat ir kurti muziką. O nuo to viskas priklauso.
Bet juk jei esi tiesiog geras didžėjus, bet neprodiusuoji, sunku išpopuliarėti. Ir taip jau ne pirmi metai – jei nori groti visame pasaulyje, būti garsus didžėjus, turi ir EP keletą išleisti.
Viskas dėl to, kad mūsų tiek daug. Net Paris Hilton jau didžėja. Tikrai lengva įsivelti šį užsiėmimą.
Kai pradėjau aš, per savaitę būdavo išleidžiama 20 naujų šokių muzikos plokštelių. Tad, jei sukurdavai šedevrą, iškart ir tapdavai garsus tarptautiniu mastu. Dabar per savaitę pasirodo gal 10 000... Tiek daug, kad gerus atrasti labai sunku, net perklausyti visko neįmanoma. Naujokams pasireikšti daug sunkiau. Internetas, „Facebook“, srautas neįmanomas...
Daugelis tavo kartos atstovų muzikoje aktyviai nebesireiškia. Veikia kažką kito ar tiesiog ilsisi. Tu – ne tarp jų. Kodėl, kas tave vis dar kaitina ir verčia eiti į priekį, eiti į vakarėlius, groti, kurti?
Na, kad tai labai lengva, todėl ir dirbu tai, ką dirbu! Cha cha! Pažiūrėk, juk tikrai nesunku – keliauju po visą pasaulį, gyvenu puikiuose viešbučiuose... Nedaug veiklų yra geresnės už tai. Neįsivaizduoju, kodėl kiti jau pasitraukė, bet aš priežasčių tam nematau.
Ar esi dirbęs kitokį darbą?
Iki pradėdamas užsiimti muzika – taip. Dirbau pašte ir man visai neblogai sekėsi. Dar anksčiau ploviau indus, dirbau autobuso vairuotoju...
Ir tuomet nuėjai į vieną pirmųjų šokių muzikos vakarėlių ir likai?
Aha – puiki garso sistema, gražios merginos...
Konkurentų turbūt turėjai nedaug. Visgi ne vieną ir šiandien masina tas didžėjaus įvaizdis – nerūpestingas darbas naktį, nemokami gėrimai, dėmesys... Kas tave suviliojo?
Merginų dėmesys, haha. Geriausi mano tuomet matyti didžėjai buvo gėjai, suvokiau, kad jiems merginos nereikalingos, bet labai patiko jų muzika. Man beliko ateiti, išpopuliarėti ir susirinkti tas jų atstumtas merginas! Cha cha! Taip ir buvo.
Ir net labiau, ar ne?
Aha...
Ar jauti spaudimą dėl to, kad kadaise sukūrei tokius hitus, kaip „Move Your Body“? Ar žmonės vis dar tikisi, kad atvažiavęs juos sugrosi?
Ne, manęs prašo groti tai, ką groju. Viskas gerai, spaudimo nėra. Kaip jau minėjau, yra ir blogesnių užsiėmimų gyvenime!
Ha... O kaip jauteisi, kai suvokei, kad tavo kūriniai jau įrašyti į muzikos istoriją?
Kai sėdi rūsyje ir dėlioji pirmuosius kūrinius, įvairios mintys apninka. Aš iš tų, kurie iškart tikėjosi šlovės. Galvojau apie tai, tiesa, tikėjausi, kad bus netgi house muzikos šlovės galerija, kaip rokenrolo. Deja, kol kas nėra! Na, ir aš ne toks įžymus, kaip galbūt tikėjausi, bet, manau, visai neblogai susiklostė gyvenimas.
Kai įrašiau „Move Your Body“, neabejojau, kad tai – puikus kūrinys, labai juo džiaugiausi. Ne visiems taip atrodė – sakė, kad pianinas house muzikoje visai nedera. Nunešiau įrašą Ron Hardy, jis paleido jį „Music Box“, ir visiems nurovė stogus. Pamaniau, OK...
Ar pameni pirmą kvietimą pagroti ne Čikagoje, ne JAV? Kai supratai, kad tapai house ambasadoriumi?
1987-ieji, pirmasis house turas Europoje. Visi manęs ir kitų klausinėjo apie house, suvokėme, kad reikia sugalvoti rimtus atsakymus... Juk klojome kelius visiems kitiems, kad atvyktų paskui mus. Tai vyko Didžiojoje Britanijoje.
JAV ir Anglijos house scenos nėra vienodos, kaip reagavai į tuos jūsų muzikos pokyčius Europoje?
Reagavau gerai. Juk muzika neturi skambėti taip pat. Kiekvienas kūrėjas turi būti individualus. Nors visi tokie jau pasiskirstę įtakos zonomis, bet skamba taip pat... Kodėl kaip kažkas? Kai Čikagoje viską tik pradėjome, kiekvieno skambesys buvo unikalus. Aš nepriminiau Steve „Silk“ Hurley, jis nepriminė Farley, šis – Larry Heard, ir taip toliau. Visi grojome ir kūrėme kas sau. Įrašuose buvo užfiksuotos mūsų asmenybės.
Dabar dažnai nusiviliu tuo, kad kūrėjams pritrūksta pasitikėjimo savimi, ir jie pasirenka kopijuoti kitus. Man niekuomet nesinorėjo būti į ką nors panašiu. Naudojau keistus tam metui instrumentus, eksperimentavau, tai buvo smagu ir tikra. Neverta sekti tuo, kas parduoda. Juk pats parduosi tada, kai skambėsi kitaip, kai išsiskirsi. Tai mano nuomonė.
Man labai patinka tavo remiksas „Pet Shop Boys“ kūriniui „Being Boring“. Šiandien klausiau visą rytą. Kaip tu renkiesi šiuos darbus? Tau siūlo, ar tiesiog eksperimentuoji su mėgstamų atlikėjų muzika?
Oi, pradžioje su remiksavimu turėjau daug bėdų. Nenorėjau nieko remiksuoti! Siųsdavau interesantus pas Steve „Silk“ Hurley ar kitus kolegas. Bet tokie, kaip „Pet Shop Boys“... Jie įkalbinėjo mane gal keturias valandas. Negalėjau atsisakyti. Bet teko prisiversti. Po to jau buvo lengviau!
Dabar jau net realybės šou apie didžėjus kuria, ir, kaip pats sakei, Paris Hilton už pulto sutiksi. Prieš beveik trisdešimt metų, neabejoju, visuomenės požiūris į šią profesiją buvo kitoks. Kaip reagavo tavo šeima, kai išėjai iš pašto į klubą?
Oi, jie buvo labai patenkinti. Matai, pašte buvau nemažai pasiekęs, pats už viską mokėjau. Ir tikrai apskaičiavau, ar apsimokės visa tai aukoti. Manau, ši taisyklė galioja bet kuriam užsiėmimui pramogų versle – vaidybai, muzikai... Svarbu žinoti, iš ko pragyvensi netolimoje ir tolimesnėje ateityje. Suplanuoti vinilų atspaudimą, platinimą – viską. Jei nematai finišo linijos, nepradėk lenktynių.
Per ketvirtį amžiaus dirbau su nemažai žmonių, didžioji dalis liko mano draugais, nes aš pasirūpinau, kad jie gautų uždirbtus pinigus. Kelis kartus nepavyko, bet tai išimtys. Todėl dabar galiu paskambinti seniems kolegoms, prisiminti gerus laikus, galbūt pradėti naujus projektus. Jokių problemų ir nuoskaudų.
Šiandien tas apskaičiavimas, ar verta siekti svajonės, dar svarbesnis. Juk konkurencija nežmoniškai didelė. Jei nežinai, kaip uždirbti, nežinai, kaip būti sėkmingam.
Bet juk nemažai daliai kūrėjų pakanka savo miegamojo ir kompiuterio, šlovės jie visai nepageidauja... Ar galima suderinti, tarkim, teisininko ir didžėjaus karjeras?
Suderinti galima...
Ar abi jos gali būti sėkmingos vienu metu?
Hm. Pavyzdžiui, new jack swing atlikėjas Keith Sweat prieš karjerą muzikoje dirbo Wallstreet’e. Ir nebaigė tos karjeros, kol du jo albumai netapo platininiais. Ir „Inner City“ vokalistė Paris Grey niekaip nenorėjo išeiti iš darbo... Net kai laukė grupės turas po Europą, ji sakė, baikit, man juk pirmadienį į darbą. Ir tai tik pora iš daugelio pavyzdžių. Taigi iki tam tikros ribos gali gyventi du gyvenimus. Kiekvienas susitvarko kaip išmano...
Ar daug tavo karjeroje buvo praleistų galimybių?
O, taip... Gal kartais pasirinkau ne tuos draugus. Tos klaidos buvo skaudžios. Per daug pasitikiu žmonėmis, kartais jie būna blogi. Galbūt tai pakeisčiau, jei galėčiau, bet visa kita, manau, pasirinkau teisingai.
Ar turi mėgstamiausią visų laikų kūrinį?
Ne. Esu girdėjęs per daug muzikos...
Ar turi laiko klausyti visko, ką tau siunčia?
Na, kažką perklausau, bet labai sunku suvaldyti srautą. Per dieną sulaukiu per 500 laiškų – neįmanoma visko išgirsti. Bet, aišku, norėdamas rasti muzikos groti klubuose, klausau ir demo įrašų, ir muzikos internete. Vinilų man nebesiunčia, nes per sudėtinga mane susekti, kai tiek keliauju, cha cha. Būna, kad ir vakarėlyje kažką įdomaus išgirstu.
Tai vis dar mėgsti lankytis klubuose, kai ten groja kiti didžėjai?
Eik tu! Ne! Cha cha! Trisdešimt metų vaikštau į klubus, kur jau ten patiks? Nuobodybė... Po to mergina skundžiasi, klausinėja, ką ten veikiau... Nors kartais kažkur užsukęs įkvepiu tikrai geros energijos.
Ar Vilniuje jau pavyko pasivaikščioti?
Dar ne. Bet šiandien važiuojame į Kauną, sostinė – ryt. O ir šiaip netrukus žadu čia grįžti.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS