Festivalio meno vadovas – apie tai, kas dar vyks „Satta Outside“
Daina Dubauskaitė 2009-07-29 00:00
Retai, bet su džiaugsmu kalbuosi su nemuzikantais. Tada sau leidžiu jaustis kvaila ir kvailesne, o mainais sužinau labai daug naujo. Kažkur archyve guli interviu su Jono Meko broliu Adolfu, jis greit atsiras ir čia. O su Valentinu Klimašausku kalbėjomės išprovokuoti muzikos - jis praėjusiais metais buvo „Satta Outside“ meno vadovas. Tiesa, pačiame festivalyje buvau per daug užsiėmusi muzika ir kalbomis kalbelėmis.
Festivaliai be muzikos – jokie festivaliai. Bet jei tarp scenų neaptinki kokio piešinio, statinio, papuošalo ar dešrigalio, irgi nebe taip gera. „Satta Outside“ savo muziką šiemet dekoruoja tokia menine programa, kad bene pirmą kartą Lietuvos istorijoje nekyla klausimas, ar festivalis tikrai „muzikos ir menų“, ar čia toks rinkodaros triukas, „nes bus galima piešt“.
Šios programos vadas – pats Valentinas Klimašauskas, meno žinovas ir kuratorius. Jis pasakoja ir net pamoko, mes klausom ir įsidėmim. Tiesa, prieš gilinantis į Valentino atsakymus sveika būtų užsukti į www.satta.lt ir apžvelgti skiltį „Menai“.
Ar pats save laikai padoriu festivalininku? Kokiuose esi buvęs? Kokie patinka?
Be abejonės, savęs nelaikau festivalininku, tuo labiau padoriu. Pati „festivalio“ kaip žanro idėja gerokai pasikeitė ir nėra tokia pozityvi, kokia ji buvo 7 dešimtmetyje, kai kai kurie festivaliai tiesiogiai prisidėjo prie politinių, ideologinių, estetinių, etinių pokyčių. Jau keli dešimtmečiai vyksta visuotinė viešojo gyvenimo festivalizacija (vien Lietuvoje vyksta šimtai visokio plauko muzikos, teatro, kino, etc. festivalių), tam yra išleidžiamos milžiniškos sumos, bet nesu tikras, kad sukuriamas produktas, jei jis iš tiesų yra sukuriamas, iš tiesų yra vertingas.
Dažniausiai festivaliai yra radikalių masinių vartojimo mizanscenų kūrimas, todėl tikrai geri festivaliai turėtų būti antifestivališki. Šia prasme, Londono Hyde parke vykusios demonstracijos prieš karą Irake (2003 m.) buvo žymiai įdomesni festivaliai nei Glastonbury su David Bowie – demonstracijose buvo daug gerų atlikėjų, kurie grojo ne dėl pinigų, festivalis kūrė bendrumo jausmą, kuris nebuvo pagrįstas totaliu hedonizmu, bet nuoširdžiu politiniu susirūpinimu dėl mūsų visų bendrai kuriamos ateities.
Kaip manai, kodėl muzikos festivaliuose ėmė nebeužtekti? Kodėl reikia dar ir filmų, teatrų, šokių, instaliacijų? Ar tai papildo visumą, ar apkrauna melomanų protus?
Muzikos festivaliai niekada nebuvo tik muzikos festivaliai, o festivalių koncepcija susijusi su reginio visuomenės organizavimosi koncepcija – reginiai turi savybę plėstis, didėti, apimti vis naujas paralelines teritorijas, užvaldyti kiek įmanoma daugiau tikrovės ir juslių.
Norintys sužinoti daugiau turėtų pasiskaityti situacionistų, simuliacinės tikrovės ar teminių parkų fenomeną nagrinėjančius leidinius. Nežinau ar šiuo atveju tai turi ką nors bendro, tačiau Lietuvoje labai gaji tuštumos baimė. Pavyzdžiui, kuriant interjerus yra bijoma palikti tuščią plotelį, kuris tuojau pat yra pridengiamas fotografijomis, plakatais, piešiniais. Galbūt tuo bandoma kažką kompensuoti?
Kuo skiriasi menas muzikos festivalyje nuo meno galerijoje? Svoriu, prasme? Dar kažkuo? O gal nesiskiria, nes menas yra vienas?
Gerą idėją sunku sugadinti, rašė Sol LeWitt savo „35 sakiniuose apie konceptualųjį meną“.
Ką manai apie „Satta Outside“ veiksmo vietą?
Vietą sukurs atvykę žmonės, o Smiltynėje aplinka tam labai dėkinga.
„Satta Outside“ meno programą sudaryti buvo tavo idėja, ar buvai pakviestas?
Buvau pakviestas.
Kiek laiko skyrei jai sudaryti? Kaip ieškojai menininkų ar šiaip norinčių prisidėti? Tai senos pažintys ar nauji, specialiai festivaliui užmegzti kontaktai?
Ieškojau menininkų, kurių strategijų ar veikimo principams netrikdytų didelės žmonių masės ir kurie turi savybę tose masėse išlikti tuo, kuo yra.
Kuri iš meno programos dalių tau pačiam įdomiausia?
Ne visai korektiškas klausimas. Tiesa, daugelis vyksiančių įvykių ir procesų bus sugeneruoti vietoje, todėl programos įdomumas labai priklausys ir nuo auditorijos. Man įdomiausios yra tos dalys, kurios galimai pakeis mano ir kitų mąstymą ar bent jau požiūrius ir nuomones.
Pavyzdžiui, istorikas Aivaras Lileikis skaitys ilgiausią auditorijos girdėtą paskaitą, kuri prasidės nuo Didžiojo sprogimo ir baigs Smiltynėje. Aivaras yra žinomas kaip itin sąmojingas ir kūrybingai intoksikuojantis gyvos istorijos archeologas, kuris pateiks nemažai visus nustebinsiančių teorijų apie visatos, civilizacijos, Lietuvos, lietuvių kalbos kilmes.
Ar dalyvausi pats kuriose nors dirbtuvėse?
„Dirbtuvės“ skamba kaip „darbą dirbti“ - mūsų kalbišių nuopelnas. Dalyvausiu „šokintuvėse“ ir „galvotuvėse“.
Programa skelbia, kad bus filmuojamas muzikinis klipas „ We Are The Chorus of The Show“. Kas per kūrinys, kuriam reikia vaizdo? Kas jo autoriai ir kas bus vaizdo autoriai? Kaip tai bus daroma?
Tegul tai būna paslaptis. Trys šio klipo kūrėjos yra menininkės, kurios šiuo metu intensyviai galvoja apie muziką, tekstą, judesius ir auditoriją. Kas dieną prigalvoja po daugiau variantų, nei buvo sukurta iki šiol visoje lietuviško POP padangėje.
Visai gali būti, kad šokis bus susijęs su Vogue dance, bus filmuojama jūroje nusileidus saulei, arba saulėje nusileidus jūrai. Greičiausiai, kad viskas bus visai kitaip.
Ar Žmonių šventyklos įkūrėjo Jim Jones įrašai Smiltynėje gydys? Ar audioinstaliacijoms iš jų bus suteikta kokia kita prasmė?
Klausi, ar garsas, kalba, muzika gali daryti stebuklus? Atsakymas tikriausiai visiems aiškus. Jim Jones yra būtent toks pavyzdys – būdamas religinis sektantas fanatikas, jis savo kalbomis gydė savo sektos narius nuo vėžio ir kitų ligų. Tiesa, jie visi vėliau vis tiek žuvo.
Ar site specific skulptūroms ruošiami kokie eskizai, ar tai bus visiškas ekspromtas?
Jau keli dešimtmečiai, o gal ir daugiau, skulptūros yra kuriamos visų pirma galvoje. Reikėtų paklausti skulptorių, bet man atrodo, kad sunkiausia yra dirbti ne su eskizais ar sunkiomis medžiagomis, tokiomis kaip akmuo ar bronza, bet su idėjų, kalbos šlifavimu.
Pakviesti skulptoriai nuolat galvose šlifuoja jiems tuo metu svarbias ar aktualias idėjas, todėl visiškai esu tikras, kad kažkurias jų jie pritaikys Smiltynės scenai.
Tačiau įdomiausi procesai, galbūt todėl vengiu būti konkretus, įvyks pačioje renginio erdvėje – juk jei viską žinotumėme nuo pradžių, organizuoti renginį būtų neprasminga.
Interviu Pravda.lt su paveiksliukais.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS