1-800-DAINAD : BLOGAS : Švainštaigaaa!

Kelionės logistika susidėliojo taip, kad sostinę apleidom trečią ryto, reiškia, miegot verta nebuvo. Juk per teliką rodė „Meet Joe Black“, kaip galima dar kartą nepažiūrėti? Žodžiu, kvailai anksti jau buvom Berlyne, bildėjom traukiniais į Weddingą pas Eriką su Liezhuviu ir iškart sutikom kontrolierius. Gerai, kad buvom pasiruošę.

Erika ėjo pardavinėti kokosų, Liezhuvis – dirbti ir mokytis, o mes – prisiminti praėjusio tripo, vadinasi, į Prenzlauer Berg. Hackesher Markt ar Kastanienalee pirmiau? Šiek tiek net juokinga, kad kai kuriose parduotuvėse prekės tos pačios, kaip prieš dvejus metus – kažkokia savistova laike. Bet ne visose. O pastovumas kartais irgi į naudą...

Atkakliai nuklaidžiojom iki Kreuzberg, ten penktadieniais – turgus. Nuo humuso iki poliesterio, nuo prancūziško sūrio iki tolimiausių Rytų delikatesų. Ir mūsų Erika su savo kokosais, gaiviai bedominusiais visus iš eilės. Pardavė penkis šimtus!

O vakare buvom baseine. Senokai nebeveikiančiam ta tikrąja prasme, bet ūžiančiam ir priimančiam visokius meninius sūkurius. „Stattbad“ veikia apie metus, vietos čia nesvietiškai daug ir tinkančios bet kam, todėl penktadienį veikė tik rūsys. Bet koks rūsys! Su keliasdešimt meninių instaliacijų užkaboriuose ir per kreivos mano ausiai muzikos koncertu. Trumpai užtrukom, sako, viršuj labai gerai. Nueikit.

Vėliau – „Maria“. Lengvai legendinis ir tam pačiam „Berlin Calling“ rodytas klubas prie Ostbahnhof, visai greta kitų jau baigiamų turistų nudrengti – „Bar25“ ir t.t. Naktis – „Berlin Bass“, groja Debruit, Benga ir „Jahcoozi“. Teisingas sutapimas – patikrinau, kuo maitinsim „Spartakiados“ dalyvius.

Kadaise „Mondayjazz“ lankęs ir tuomet dar iš vairuotojo atlyginimo gyvenęs Debruit – pasaka. Kiek prancūziški, kiek rytietiški beatsai, saikinga vokalinių ir ne tik semplų dozė, skrybėlė ir reveransai. Paskutines keliolika gailiai per trumpos valandos minučių, tiesa, muzikantas be reikalo ėmė tiesti raudonus kilimus Benga – dubstep ir taip buvo per akis.

Kaip blogai... Net nesinorėjo tikėti. Savim per daug patenkintas Benga pjovė visišką grybą – o aš taip sakau labai retai. R&b myžtvokaliai ir tas pats per tą patį boso drožimas – nuo-bo-du. Gerai, kad buvo ir dar viena salė, kurioje labai diskotekinį techno lipdė suomis Bangkok Impact. Vėlgi „Woo“ kažkada sutiktas.

„Jahcoozi“ pasirodymas buvo tikras pasirodymas. Su tamsa, iš jos išnyrančiu trimitu bei petukais, kostiumų keitimais ir marga marga muzika. Neišlaukėm galo, nes antra para ant saulės, be miego ir ne festivalyje – ne pati geriausia būsena, bet per pusvalandį spėjom gaut ir dub, ir break, ir kung, ir fu. Jau laukiu, kol jie bus čia.

Pats klubas – kaip klubas. Nudrožtas, aptagintas, smėlio dėžėje, ant upės kranto, su amžiaus tikrinimais, akis merkiančiais tualetais ir labai geru sienų dekoru. Daugiau gal neičiau, dar liko „Berghain“, čia kažkada kitą kartą.

Šeštadienis. Parkas. Reikėtų paminėti, kad gyvenom visai netoli Tegel oro uosto. Guli ant nugaros, klausai naują Donnacha Costello albumą ir skaičiuoji lėktuvų kilimo bei nusileidimo dažnumą. Į minutę po vieną, ne mažiau. Norėjau, kad niekad nesibaigtų, bet...

Futbolas! Ne šiaip žiūrėjimas su alum ir dešrom, o Mauerparke. Tam pačiam, kur Prenzlauer Berg rajone, kažkada ėjom čia į blusų turgų, buvo gegužės 1-osios savaitgalis, tailandiečių restoranas ruošėsi apgulčiai. Ir nėnorėjo išleisti mūsų laukan. Tai buvo seniau.

Dar seniau čia stovėjo ta, ta siena, kurią šiandien jau norima vėl atstatyti – šiek tiek, kad turistams būtų įdomu. Kol kas užtenka parko su Rudi Völler gatve ir Michael Ballack aikšte. Būrys sirgalių – joje, jau apsikabinę televizorius.

Mes lendam giliau. Pro vartus, apklijuotus lipdukais „Gefällt mir“, o ką tai reiškia, lengva suprasti feisbuke nusistačius vokiečių kalbą. Vietos nedaug, būriuojasi baltos kreivataburetės iš klubo VMF ir laimingai pavargę žmonės. Pavargę nuo penktadienio, nuo karščio ir šiek tiek nuo metų tėkmės. Dypą leidžia de:bug redaktorius DJ Bleed. Veteranas. Pravardė kaip niekad atitinka iš pirštų ir akių sklindančią nuotaiką.

Futbolas aukščiau už didžėjų, taigi vos rinktinės pasileidžia į stadioną, muzika išsijungia. Kadangi saulei ketvirtfinaliai nė motais, tenka gero vaizdo ieškoti naktinio klubo pirtį primenančiame kambarėlyje. Keliasdešimt žmonių, du ekranai, rūkymas nežudo. Vos įsitaisai, iškart įvartis. Skambant himnui dar tingiai besišnekučiavę stebėtojai ima kaukti ir glėbesčiuotis. Keliasdešimt nerimo ir ausų karpymo klausant vokiečių komentatorių minučių, ir prasideda įvarčių kabaretas. Čius, Maradona.

Pertraukai – DJ setas, po varžybų – taip pat iškart koja. Pergalė. Tingiai, bet išdidžiai švenčiama. Esam oazėj. Temperatūra, atrodo, vis dar kyla, nors jei įsijungčiau roamingą, telefonas tikrai sakytų atvirkščiai. Pamanyk tik!

Kiti švenčia ne taip tingiai (atkreipkite dėmesį į paskutines sekundes):

World Cup 2010 Quarterfinals Germany:Argentina 4:0

Fans

NUORODA

1:02

du bist ein beste man!

Antrąsias rungtynes žiūrim kelyje. Kavinės – kas antrame name, televizoriai – visose, visi lauke. Eini, išgirsti šurmulį, sustoji, pamatai nesėkmingą ataką, eini toliau. Važiuoji tramvajumi, išlipi, pamatai įvartį, važiuoji toliau. Ispanai tai ispanai, visai nebijau. Pamatysit, mano girlianda už eurą atneš laimę.

Sekmadienis? Ežeras. Beveik namie, gal pusvalandis kelio. Plaukimas besilydančiu asfaltu. Kai kas net apsirengti deramai nebesugeba. Juk vis tiek tuoj pat teks pulti nuogu kūnu į samanas. Vos pirmą kartą šiemet maudžiausi, kažkaip neįtikėtina, gal per daug vairuoju?

Ir finalas po Schillerio paminklu. Jis, visą dieną degintas spindulių, atrodė lyg kūrenamas iš vidaus. Naktį lijo, tai buvo ženklas, kad laikas namo. Kaip smagu beveik pavėluoti į lėktuvą!

Kiti savaitgalio atsitikimai:

„Silence Night“ Nidoje buvo neblogai, bet dar geriau buvo sekmadienį, kai Vidis ir kompanija (netgi su savo kompaktais netikėtai įsimaišęs Direktorius iš ore.lt ir kitų instancijų) grojo Saulės bare visai greta „Corona Beach Bar“. Nieko keisto – būti kopose, o ir šokti, daug smagiau, nei tarp lentų. Kalbama, kad didžėjai bandė šokėjų nervus grodami kuo labiau judėti netinkamus gabalus, o baigti planuota pirmą, bet niekas nesustojo.

„Tundra“, sako buvę ir matę, labai įvairialypė ir masyvi, tūkstančių keletas, o va tinkamo skambesio kai kurie ir pasigedo. Viena draugė vis aptikdavo progresyvą, ryte nemaloniai žadino speedcore (man apskirtai atrodo, kad gamtoje speedcore ir vieta), kiti gi piktinosi latviais, dar nesutemus svaidančiais breakcore. Bet overall, kaip supratau, viskas gerai.

„Heineken“. Va, ką tik skambino draugė ir prašė pasakyt, kiek dabar valandų – įrodymas, kad buvo pavaryta. „Ne apie muziką“, - sakė ta pati draugė.

Nebebuvo vakar man jokio Mark Knight, tik „Minimal Mondays“, kaip visada. Du savaitgalius festivalinio poilsio, prašau, nes reikia ir „Spartakiadai“ pasirengti. Na, ir dienos miksas:

Live @ Below 5th Birthday, Birmingham

Matthias Tanzmann

NUORODA

05-06-2010