1-800-DAINAD : ARCHYVAS : PRAVDA : Vidis - žvėrių karalius

Susisukus aplinkybėms penktadienį į „Woo“ leidausi vos po dešimtos, kuomet diskžokėjai dar pusryčiavo, o barmenai taisėsi šukuosenas. Savaitgalio proga ten suslepiamos net nemokamų žurnalų ir skrajučių šūsnys (sakė, kad bardako nebūtų), tad nusiteikiau betiksliam browsinimui.

Artimiausių 15 minučių įvykiai parodė, kad jokių dėsnių, taisyklių ir teoremų vakarėliams nepritakysi. Gužėjo, gužėjo vyresni ir jaunesnės tokiu tempu, kad baltarusiui Alex D teko skubriai keisti lėtam pre-pasivaikščiojimui skirtas plokšteles į vidurnakčio garsus. „Get a Move On“ , priminė mums Mr. Scruff, kaip ir prieš aštuonerius metus, taip ir dabar skelbiantis pa-va-sa-rį.

Tomas Woo, akimis matuodamas vis aukštesnes į „The Best Coast“ atsimušančias bangas, filosofiškai svarstė, jog tam įtakos turėjo vakaro skrajutė, vaizduojanti linksmą ruoniuką. Prisiminėm prieš kurį laiką Šiaurės miestelyje vykusį dar „Kitoki“ vakarėlį, kuriame vienų simpatijas, kitų gailestį kėlusį liūtą. Vidis – žvėrių karalius!

Su kauge įrašų atskubėjęs Saulty į savo liaunais kūnais stalus išstūmusių šokėjų minią įnešė kiek nesusipratimo ir jaudulio, nes pirmasis jo dėtas kūrinys priminė „baltąjį šokį“. O gal tai buvo paskutinis svečio pasirinkimas? Žinau tiek, kad tuoj po to įsisukusi kosminė hedonija nesibaigė neįtikėtinai ilgai. O ar ant baro kamuoliukais į „best coast“ hausą žongliravo ruonis, aš pasakyti negaliu. Prisiekiau.

Dar gerokai anksčiau prisiekiau nekalbėti ir apie tą vietą, kurios link patraukiau iš „Woo“, bet kadangi sau visiškai netikėtai patekau į puikų „fusedMARc“ koncertą, kiek paplepėsiu.

Neturiu įpročio stebėti kitų asmenų jausmų išraiškų, tuo labiau apie tai rašyti, bet į estetiškai magiškas „fusedMARc“ natas, klaidinančius Syrthos vaizdus bei jau labiau savotišką, negu „kaip Bjork“ Vikos vokalą, bešiugždanti porelė atrodė TAIP tikrai, kad vos ašara neištryško. Stojus nejaukiai klubinei tylai ištirpo ir ta permatoma jų meilė, likimas už rankos išsivedė ir mane. Ten, kur net nelabai ir norėjau, bet…

Dramenbeiso uogienė su „Gravity“ etikete! Pamiršęs apie savo džiunglišką prigimtį DJ Krust pjovė vieną clownstep įrašą po kito, situaciją gerokai gelbėjo lietuvaičius iš veidų pažįstantis MC Dynamite. Prie scenos prakaitavę sakė, kad bendravo vėl taip pat betarpiškai, kaip ir kadaise „Saulės smūgyje“. Aš klounų bijau nuo vaikystės, taigi… Tiesa, artėjant rytui vietos kolonėlėse rado ir priimtinesnės tiems, kam daugiau nei 16, melodijos, vis perpjaunamos tuo pačiu „Out in the streets they call it murder!“.

Pasigrožėtina tai, kad penktadienį „Gravity“ išties vyko du vakarėliai, o ne vienas. Pirmajame, griežtai prie scenos ir kuo arčiau vienas kito, šoko tie jaunieji, o antrajame, pasklidusiame barų ir tualetų zonoje – visi kiti, kai kurie jau metų naštos kamuojami, ir taip kasdien sutinkami klube. Būtent šoko, plakami muzikos, o ne šiaip stoviniavo bei gėrė.

Atlikęs dvigubą iškrovos priėmimo aktą Krust, ilgai nelaukęs, lėkė į visiems galams ir progoms tinkančią „Romantiką“ ir visai neromantiškai išnaudojo prancūziško minimal susirinkusių klausyt gyvybes.

Dar? Dar buvau industrial/ambient festivalyje „Icetodiron“. Kadangi vien to, kad „Deutsch Nepal“ klausiausi dešimtoje klasėje, objektyviai įvertinti šiandieninės scenos bei šeštadienio renginio nepakanka („Deutsch Nepal“, mano akimis, galėjo ir labiau pasistengti, nors už gabalą „Erotikon“ ačiū), daug ir nepripasakosiu. Bet buvo be galo stipru, aštru ir efektinga, perkrovė smegenis ir priminė, kad ne vien apie bytą elektronika gali suktis. Kaip sakė viena artima draugė, po viso to išgirstas schranz tepasirodė kaip sysiukas.

Kovo 11-osios proga buvau nusiteikusi judėti į lietuviškiausią mūsų miestą, bet išsigandau beprotiško „RyRalio“ populiarumo tėviškėje. Gal ir ne veltui – girdėjau, kad eilės buvo kaip į išpardavimą, o Karalius gandus tik patvirtino: „Taip, kaip ir sakai… Vienu metu grodamas pakėliau galvą ir nesupratau, kur esu – kaip kokiam Berlyne. Kokie 700 ar 800 žmonių, visokių britų, italų… Radau laiptinėje blūdijančius keturis italus, guodėsi, kad neužsiregistravo, tai prasivedžiau…“. Šia maksimaliai džiaugsminga tautiška nata ir baigsiu.

P.S. Apie Marco Bailey – dar vasarį domėjausi, kas gi jį Lietuvon gabena, dabar jau žinau – tai drąsūs naujokai www.ewe.lt, žadantys į savo diskotekas įleidinėti tik atsakius į gudrius klausimus, užduotus pažadinus naktį, ir sulaukus 24-rių. Mažiau pranešimų spaudai, daugiau darbų.