Vygintas Kisevičius („Kurak“): „Menininkas geriausiai save realizuoja tada, kai jam niekas nenurodinėja, kai neliepia sukurti tą ir taip“
Daina Dubauskaitė 2013-08-23 10:30
„A, tai čia tu“, – mane lipančią laiptais į garso įrašų studiją „Roofsound“ pasitiko Vygintas Kisevičius, draugų ir kolegų šaukiamas Vygiu. Taip, ne kartą teko toje studijoje lankytis darbo reikalais ir klausytis Vygio kuriamų audio reklamų. Klausytojui šiandien jis visų pirma pažįstamas kaip „Kurak“, jungtinio projekto, kurį seku nuo premjeros „Menų spaustuvėje“ pernai gruodį, idėjų generatorius.
Tiesa, tik šiandien – anksčiau jis dalyvavo džiazo projektuose, grupių „Magic Mushrooms“ „Left I Right“, „Empti“, „Fusedmarc“ veikloje. O trečiadienio vakarą sėdim ant Naujamiesčio stogo ir kalbam apie tai, kas svarbu čia ir dabar.
Prieš posėdį kviečiu peržiūrėti naujutėlį „Kurak“ vaizdo klipą, kuriame Eimantas Pivoriūnas užfiksavo kūrybines projekto permainas.
Jau ėmiau jaudintis.
Kodėl gi? Juk esi šnekėjęs viešai apie „Kurak“, ir ne tik.
Nedaug... Nesu labai didelis šnekovas.
Labiau kūrėjas?
Taip. Kalbėjimo stadiją buvau pasiekęs 20-ies, gal 23-jų, kai gyvenime dar buvo daug neaiškių dalykų ir teko labai daug šnekėti. Dabar geriau klausytis, kaip kalba kiti.
Kiek tau dabar metų?
Artėja 30-metis, jau šis tas.
Jau turi kuo didžiuotis?
Tikriausiai sūnumi. Gimė prieš beveik keturis mėnesius.
Nenorėjau perrašinėti tavo biografijos, tad trumpai papasakok apie savo ir muzikos santykį.
Su muzika ir garsu dirbu visą gyvenimą. Devynerių prasidėjo muzikos mokykla, konservatorija, akademija, mokslai užsienyje. Baigęs akademiją jau turėjau pirmą kompiuterį, eksperimentavau. Įsidarbinau „Tamstos“ studijoje, įsiprašiau, nes norėjau mokytis. Ėmiau garsinti koncertus, kiek nutolau nuo savo paties grojimo, nors nesakyčiau, kad tai nesisekė. Esu diplomuotas džiazo saksofonininkas, bet groju įvairiais instrumentais. „Kurak“ single viską pats įgrojau – gal ne idealiai, bet neblogai. Klavišai, gitara, fleitutės, klarnetukai.
Multiinstrumentalistas?
Oi, ne, manau, tikrai yra geresnių. Kai mane taip vadina, net gėda būna. Teoriškai – taip, bet mano idealiu suvokimu toks asmuo kiekvieną instrumentą valdo kaip rubiko kubą.
Kokius muzikinius, kūrybinius pasiekimus išskirtum?
Sako, kai pasieki tikslą, tampa nebeįdomu, tuomet kuri naujus tikslus. Pasididžiavimas su tuo susijęs. Atrodo, jau, jau, tada padirbi daugiau ir supranti, kad anksčiau visai nebuvo kuo didžiuotis. „Kurak“ artėja prie to, kad galėčiau didžiuotis. Bet girtis nemėgstu ir teigiamai apie save kalbėti man sunku, nedrąsu.
Nuo „Kurak“ premjeros praėjo jau beveik 9 mėnesiai. Daug nuveikta, daug, atrodo, dar bus ateityje. Ar, kai sugalvojai šį projektą, taip ir įsivaizdavai jo eigą?
Neseniai su žmona žiūrėjom tokį Olego Lapino paskaitų ciklą apie mažų vaikų auklėjimą. Jis kalbėjo apie du tipus, į kuriuos galima suskirstyti jau paaugusius vaikus. Tai – strategai ir taktikai. Aš gal esu labiau taktikas, reikia prisiversti pagalvoti į priekį, mėgstu imti ir veikti.
„Kurak“ strategija atsirado, kai atėjo Martynas (Martynas Butkevičius – „Kurak“ ir kitų muzikinių projektų vadybininkas, - D.D. past.). Jis tikrai daug padėjo, apibrėžė datas, sakė „Davai, davai, darom, darom“. Man tai buvo neįprasta, bet viskas įvyko, tada sulaukėm padrąsinimų iš aplinkinių, o tai irgi labai padėjo norėti daryti toliau.
Dabar yra noras daryti šiek tiek kitaip. Bet aš linkęs natūraliai priimti tai, ką gyvenimas siūlo.
Jei jau paklausiau apie „kai“, turiu paklausti ir „kada“...
Pora metų jau bus šiai idėjai. Pirmasis kūrinys su Domu įrašytas dar po „Left I Right“ vardu. Tada su Elena (Elena Neniškytė / Umiko, - D.D. past.) nelabai jau ką bendra veikėm, tai vienas sukurpiau tokį gabalėlį, Domui labai patiko, jis padainavo. Tada buvo dar krūva eskizų, su kuriais nebuvau tikras, ką veikti.
Kažkada „Lofte“ išgirdau „Proper Heat“, po koncerto susipažinau su Karoliu, pasakiau, kad jo fainas balsas, pakviečiau į studiją. Pasiklausęs mano kūrybos jis iškart sakė „Valio, darom“. Taip labai greitai gimė dar keturi ar penki šmotai. Su Egle buvom seniai pažįstami, pabendravus šiuo klausimu dar kūrinių atsirado. Marką Palubenką pasiūlė Martynas, su juo susėdom „Vasaros terasoj“ ir tiesiog radom bendrą kalbą.
Taip viskas susidėliojo į „Kurak“, projektą, prie kurio dirba daug gerų žmonių, ne tik muzikantų, bet ir video, foto, garso specialistų.
Beje, pavadinimas gimė seniau, nei muzikinė idėja.
Papasakok!
„Kurak“ šiaip nieko rimto nereiškia. Prieš keletą metų, kai dar grojau grupėj „Fusedmarc“, repetavom jų studijoj Saltoniškių gatvėj. Buvo vasara, ir aš pirmą kartą nusiskutau plaukus – anksčiau būdavau banglas. Denisas mane pavadino „kurka“, ar kažkaip panašiai – rusų kalba tai reiškia užkietėjusį zeką. Eidamas namo bandžiau atsiminti tą žodį, bet įstrigo tik „kurak“ versija. Tai man pasirodė kietas, tvirtas vardas, su charakteriu, programuojantis tolesnę įvykių eigą. Taip ir pasiliko.
Ar vokalistai tekstus rašo savarankiškai, ar turi jiems kokios įtakos?
Iš principo į tai nesikišu. Gal tik Markas dažniau pasiklausia nuomonės. Bet šiaip aš turiu savo pusę, prodiusuoju, jei nepatiks, aišku, pasakysiu, bet palieku spręsti jiems.
Būna taip, kad teksto prasmė, vokalas pakoreguoja kūrinio aranžuotę?
Kartais tai turi įtakos. Dažniausiai balsas prisijungia, kai būna sukurti kokie 2/3 dainos. Tą trečią dalį vokalinė partija kiek pareguliuoja.
Galvoji apie tarptautines šio projekto perspektyvas?
Ne man spręsti. Turint omeny apie muzikos srautą šiandien ir apie galimybes prasimušti užsienyje kūryba, aišku, turi labai kokybiška, bet be to reikia įdėti ir krūvą papildomo darbo. Tą darbą turi daryti atitinkamas žmogus. Dar yra ir sėkmės faktorius. Aš tokio tikslo niekada neturėjau ir, tikiuosi, dar kurį laiką neturėsiu. Esu labiau idealistinių pažiūrų, finansiniai reikalai man antroje vietoje.
Čia ne tiek finansai, kiek pripažinimas.
Jo, populiarumas, garbė, šlovė – man atrodo, tai susiję. Aišku, man, kaip ir kiekvienam žmogui, smagu, kai pripažįsta ir pagiria.
O Lietuvos scena? Ji labai maža, realiai pop ir ne pop atlikėjai konkuruoja tarpusavyje dėl to paties žurnalisto ir klausytojo dėmesio, dėl to paties radijo eterio, geriausios grupės titulo, albumų pardavimo. Ką apie tai mąstai?
Na, radijuje, išskyrus „LRT Opus“, „Kurak“ negirdėjau. Gal tik porą kūrinių.
Koncertus kol kas organizuojam nedidelius, bet į tiek, kiek darom, ateina solidus kiekis žmonių, neatrodo, kad grojam tuščioms salėms. Malonu, kad susirenka tikrai graži publika. Būčiau linkęs galvoti, kad kokybė laimi prieš kiekybę. „Kurak“ neįsivaizduoju Karklės festivalyje, net nelabai norėčiau mūsų ten matyti.
O populiarumas... Nežinau, kas turėtų įvykti, kad sugebėtumėm konkuruoti su pop grupėmis. Neturim tiek svertų, tie mechanizmai veikia visai kitu principu, muzika yra toli gražu ne pirmoje vietoje. Jei norėtume, kad 90% žmonių žinotų „Kurak“, turėtume visiems per gerkles išlįsti. Aš to nenoriu, tai – blogoji viso ko pusė.
Tokie, kaip „The xx“, kurių muzikos nuotaiką drįsčiau lyginti su „Kurak“, dabar groja didžiosiose didžiųjų festivalių scenose.
Hmm... Kai pradedi mąstyti kaip vadybininkas, atrodo, kad viskas labai aišku. Svarbu koncepcija, „Kurak“ atveju ji nėra iki galo aiški. Pavyzdžiui, metalo ar roko kultūroje viskas labai aišku – grupės turi savo klausytojų ratą, važinėja, leidžia albumus. Jei mes pridėtume prie to, ką darome, dar kokį šiuolaikinį bytą, viską užtvirtintume, gal būtų paprasčiau. Bet paprasčiau nereiškia geriau ir lengviau. Man nesinori padlaižiauti, mėgaujuosi tuo, ką darau, tikiuosi, kiti projekto nariai – irgi. Tai ne darbas. Nesam keturių narių grupė, siekianti bendro tikslo, kad galėtume priiminėti drastiškus sprendimus. Žodžiu, nelengvas klausimas!
Ar norėtum atsisakyti komercinių muzikos ir garso darbų ir dirbti tik su savo kūryba, savo vardu?
Žinok, norėčiau. Yra pavyzdžių aplinkui, yra kolegų, žengusių tą žingsnį ir tarusių, kad nedarys to, ko nenori daryti, kuo netiki. Bet tai labai sudėtingas žingsnis, ypač kai esi priklausomas nuo tempo, pajamų, patogumų, kai turi įsipareigojimų.
Bet tikiuosi, kad taip vieną dieną bus. Kol kas turbūt turiu per minkštą charakterį. Gal reikia prieiti naują fazę, kad persilaužčiau?
Negaliu skųstis darbu, gyvenu puikiai, gaunu vis naujų pasiūlymų. Muzikinių – taip pat. Markui padedu su soliniu mini albumu, dar yra pora prodiuserio darbų, kurie suteikia atsvarą reklaminei veiklai.
Dabar labiausiai norėčiau mėnesiui į Nidos meno koloniją, kur galėčiau tik kurti. Bet nesu vienas, jaučiu atsakomybę ir prieš šeimos narius.
Neplanuoji solinių muzikinių darbų? Ne kaip „Left I Right“ ar „Kurak“, nesidengiant jokiais pavadinimais, tiesiog kaip Vygis?
Per mažai savim pasitikiu, kad galėčiau sau leist tokią prabangą. Nesakau, kad neturiu tokių idėjų, medžiagos irgi nemažai yra. Bet visada atrodo, kad nebaigta, kad gali būt geriau. Esu rodęs tuos bandymus kitiems, niekas neišsigando, tai gražūs dalykai. Beje, visai kitokie, nei „Kurak“. Bet nedrąsu priimt tokį sprendimą.
Ar turi griežtą dienos grafiką? Pirmiausia sutvarkai komercinius darbus, tuomet eini prie kūrybos?
Kaip aš jo norėčiau! Bet neišeina... Turiu silpnybių, kurios nuo darbo atbaido, stengiuosi su jomis kovoti. Labai mėgstu nieko neveikti, bet kai pradedu kažką veikti, irgi labai patinka. Šiuo momentu darbas atima pusę paros. Dar yra mažas vaikas, kuriam irgi nepavyksta skirti tiek laiko, kiek jis vertas, dėl to gėda prieš save. Ir dar yra muzika, dėl laiko trūkumo kuriai irgi kartais jaučiuosi šiukšle, pardavinėjančia savo talentą. Nei liūdna, nei linksma, bet faktas toks.
Menininkas geriausiai save realizuoja tada, kai jam niekas nenurodinėja, kai neliepia sukurti tą ir taip. O taip dažniausiai reklamos versle ir būna.
Kažkada susipažinau su Tadu Černiausku, jis mane fotografavo vienam renginiui. Papasakojo, kad viską metė, ėmė fotografuoti, niekas jam nenurodinėja ir jaučiasi labai laimingas. Jis praplovė man smegenis, parodė teisingą maršrutą galbūt pats to nenorėdamas.
Mano net sveikata neatlaikys tokių tempų, kokiais dabar gyvenu. Kai atsisakys inkstas ar ausis, tada gal ir susidėliosiu prioritetus.
Kaip su „Kurak“ albumu?
Su albumu yra šiokia tokia bėda. Kai startavom su pirmąja programa, viskas buvo gana tvarkingai sudėliota. Bet, sakyčiau, perlaukiau, pražiopsojau tą momentą, kai galėjau viską išleisti taip, kaip buvo, ir žengti naują žingsnį.
Dabar programa perdaryta beveik nenaudojant kompiuterio, skambesys ir atlikimas pasikeitė. Tai žavu ir tikrai geriau nei tai, kas buvo. Grįžti nebesinori, o įrašyti dabartinį variantą irgi nėra sprendimas. Žodžiu, yra meninių subtilumų, kurie neleidžia visko imti ir pabaigti. Šiaip ar taip, nusimatėm datą – paprašiau Martyno, kad nustatytų, nes kitaip niekas nevyksta. Tai gal ir įvyks, dar šiemet.
Kiek naujojoje versijoje liko elektronikos? Ar tai jau visai gyvas skambesys?
Jos liko tiek, kad kai kuriuos garsus, kurių gyvai negaliu išgauti, turiu išsisemplavęs ir valdau mygtukų pagalba. Bet esminis skirtumas tas, kad nebėra metronomo ir prisirišimo prie konkretaus laiko. Atsirado daugiau kontakto tarp muzikantų, Markas pradėjo groti gitara, vokalistai vieni kitiems pritaria. Viskas labai faina.
Sudėtis nepasikeitė?
Ne, keturi muzikantai ir trys dainininkai. Eglutė daugiau skambins pianinu, Markas beveik visur groja gitara, Karolis pamušinėja perkusiją. Gitara, bosas, būgnai, aš.
Kaip reaguotum ar gal jau reagavai į „Kurak“ remiksus? Įdomu, kaip kiti kūrėjai interpretuos tavo muziką? Įsivaizduoji, kad labiau uptempo variantas galėtų skambėt tūse?
Pora kūrinių tikrai galėtų. Buvo norinčių remiksuoti, nusiunčiau medžiagą, bet rezultato kol kas nėra, kažkas užstrigo. Gal išgąsdino pačios medžiagos, garsų kiekis? Bet, manau, tai tikrai ne minusas, haha.
Kada artimiausi „Kurak“ koncertai?
„Vilnius Music Week“ dalyvausim. Tada dėliosimės grafiką, žiūrėsim. Šiaip nesinori lįsti į nusistovėjusias erdves, muzika nėra labai mainstream, tie klubeliai nežavi.
Man turbūt labiausiai patiko „LRT Opus“ studijoje.
O man – paskutinis koncertas, aną savaitę „Vasaros terasoje“. Turbūt pats geriausias iki šiol. „Satta Outside“ buvo pirmas atnaujintos programos bandymas, o šįkart pavyko jau tikrai užtikrintai. Geras vaibas, geros žmonių reakcijos, pakilus vakaras.
Beje, čia galim grįžti prie to klausimo, ar būsim populiarūs. Po to vakaro mačiau tik tiek atsiliepimų žiniasklaidoje, kad „Vasaros terasoje“ vyko „Feral“ debiutinis koncertas. Apie tai, kad grojo ir „Without Letters“, ir mes, kuriuos publika priėmė šiltai – nė vieno žodžio. Tiesiog įvyko „Feral“ koncertas, jis nusikeikė porą kartų, tokia va informacija. Viskas paprasta, kažkas pasikvietė savo žmones, savi ir parašė. Jei neskambinsi, nekviesi nufotografuoti, parašyti, nieko ir nebus. O mano vidus tam prieštarauja – nenori, neįdomu, ir neik. Aišku, nesakau, kad mūsų muzika nereali ir visi žurnalistai turi gražiai rašyti. Bet jei bent kažkiek rašytų, būtų faina.
Manau, jau gali išjungt diktofoną...
---
KURAK @ Facebook
KURAK @ Bandcamp
KURAK @ Soundcloud
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS