Ilgiausias sezono šeštadienis, arba speiguota Baltija
Daina Dubauskaitė 2012-02-13 10:50
Vasario 11-ąją mano smegenų dalis, atsakinga už naujos informacijos pasisavinimą, be poilsio dirbo nuo dešimtos ryto iki trijų nakties. Išvada – trylika valandų miego pasitinkant darbo savaitę. Antroji „Baltijos elektronika“ ir trečiasis „Speigas“ nepraeis be pėdsakų, bent jau mano asmeninėje erdvėje.
BALTIJOS ELEKTRONIKA
Lyg ir neprofesionalu būtų lyginti „Menų spaustuvėje“ vykusią konferenciją su pernai debiutavusia Nacionalinėje dailės galerijoje – anąsyk prisidėjau organizuojant, dabar lankiausi kaip klausytoja, na, ir Ewan Pearson interviuotoja. Bet skirtumų tikrai buvo, pradedant programa – daugiau solo išstojimų ir mažiau niekur nevedusių diskusijų, baigiant maistu – pernai teko eiti ieškoti greito grobio ir vėluoti, šįkart pietūs laukė tiesiog foje. Man valgis poreikių piramidėje gal žemiau, nei vidutiniam asmeniui (bent jau tikrai gerokai žemiau už konferencijos turinį), bet čia pasakoju tai, kuo džiaugėsi aplinkiniai.
Vieta pasikeitė, bet, mano nuomone, nepasiteisino. NDG buvo daugiau vietos tiesiog pabendrauti ir pabūti, spaustuvės salė gal ir daugiau sėdimų vietų turi, bet žmonių nuo 2010-ųjų gruodžio nepadaugėjo. Tai gali reikšti keletą dalykų – pirma, ir anuomet, ir tada tilpo visi, kuriems naktinis gyvenimas išsiblaivius lieka bent kažkiek įdomus; antra, bilietai buvo per brangūs; trečia, programa ne tokia aktuali; ketvirta, informacija pasklido per siaurai. Pastarasis punktas turbūt nėra labai teisingas, nes konferencijoje sutikau daug jaunų ir žingeidžių žmonių, dar neužspaustų ilgo klubinėjimo stažo naštos ir gal net suvažiavusių iš kitų miestų.
Gerai, metas apžvelgti, ką sužinojau šeštadienį. Dėl man nežinomų priežasčių pirmojo pranešimo pradžia vėlavo beveik valandą, ir jos neužteko pradiniam Tomo Pečkio jauduliui nuraminti. Su Tomu skaitmeniškai esu pažįstama iš anksčiau – apie savo gyvenimo projektą, knygą apie mūsų kultūros vystymąsi, jis dėstė interviu šiame bloge. Dalį savo tyrimų medžiagos jis ir pristatė – pasakojo apie naktinį gyvenimą sovietinėje Lietuvoje ir pirmuosius bruzdesius po Nepriklausomybės atgavimo.
Pažiro tokie faktai, kaip penkis vakarus per savaitę Klaipėdoje vykusios penkišimtinės diskotekos ar jūreivių gabenti nelegalūs politbiuro drausti įrašai (beje, įdomus termino reikšmės pasikeitimas – šiandien „nelegalus įrašas“ reiškia visai ką kita), už pravedimą į šokius didžėjams dovanoti konjako buteliai... „Šokis be saiko sveikatą pataiso“, - teigė vienas dieninio renginio Klaipėdoje lozungų. Ha! Tiesa, pristatymas buvo chaotiškas ir ne itin sklandus, bet ne visi gali būti tomai ramanauskai.
Kodėl gi po kovo 11-osios teko naktinę kultūrą kelti praktiškai iš naujo? Pasirodo, nes nebebuvo aišku, kam priklausė visi iš esmės nereikalingi ir apleisti pastatai. Berlyniečiai po sienos griuvimo tokio klausimo nekėlė, mes gal pernelyg atsargūs. Dar spėjom išgirsti apie diskotekas pas Vizgirdą ir bendrus neformalų priešus – urlaganus (ar žinojote, kad nuo jų didžėjams tekdavo gintis plaktukais), pamatėm pirmąsias „neformalias“ skrajutes... Klausimams laiko nebeliko, ir tai tikra nesąmonė!
Vietoj apsirgusio „Playhouse“ boso paskutinę minutę konferencija papildyta diskusija apie ACTA. Kadangi visapusiškai įsigilinę ir pasiruošę pasirodė tik už prekybos sutartį pasisakę delegatai – Vidis ir „AGATA“ (Lietuvos gretutinių teisių asociacijos) direktorė Agnė Masalskytė, diskusijos čia nebuvo. Abstrakčiai pakalbėjo Weedska ir Mark Splinter, bet esminio klausimo čia nebuvo. Tuo metu Kudirkos aišktėje tokius pačius abstrakčius lozungus šūkavo keli šimtai protestuotojų, turbūt ten būtų buvę įdomiau, nei juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje.
Kaip suorganizuoti nuosavą festivalį? Nei po valandos, nei po penkių pasakojimų to nesužinosi. Todėl Anton Shoom („Yaga“), Andriaus („Satta Outside“), Mindaugo („Sūpynės“) ir Daimon („Tundra“) prisėdimas vėlgi atvedė į niekur. Visų tikslai ir problemos panašios. Visų komandos yra nedidelės ir todėl dirba daug. Savivaldybės nepadeda, o galėtų. Ypač jei turėtų finansų. Rėmėjai gerai, bet niekas nežada parsiduoti. „Tundra“ vyks tojepačioje saloje, „Satta Outside“ – Šventojoje, „Sūpynės“ dar neaišku, kur, bet turės jau keturias scenas. Tiek tos diskusijos... Ar kas pasiryžo merkti pinigus, kurių neturi, į renginį, kuris galbūt surinks kokį tūkstantį interesantų? Abejoju. Nebent atvirkščiai.
Ramūno Zilnio, vienintelio rimto muzikos žurnalisto Lietuvoje, paskaitos apie pranešimus spaudai tikrai laukiau. Neslėpsiu – beveik nieko nauja nesužinojau, turbūt todėl, kad šioje srityje sukuosi pakankamai ilgai, esu dirbusi ir „pramogų redaktore“, tad tikrai žinau, jog laiko suredaguoti ir „sužurnalistinti“ tuos siunčiamus tekstus tikrai nebūna kada. Štai kodėl dabar esu savo pačios šeimininkė ir pranešimų spaudai mano bloge nėra. Bet šįkart ne apie tai.
Ramūnas pelnytai ir protingai kiek nuleido ant žemės svajotojus – taip, tikrai nėra skirtumo, ar tavo informacija pasirodys didžiuosiuose portaluose, nes esminis tavo targetas ten nevaikšto. Tiesa, pranešėjas nepaminėjo esminio dalyko – tie oficialūs įsidėjimai labai svarbūs komerciniams rėmėjams, nors jų vardai ir negailestingai išredaguojami (cha cha, tam laiko kažkodėl atsiranda). Kita vertus, jei renginys be rėmėjų, tikrai svarbiau apie jį pranešti asmeniškai feisbukeriams ar naujienlaiškio gavėjams, nei nieko nesuprantantiems dienraščio skaitytojams. Šviežias pavyzdys – interviu su „Baltijos elektronikos“ organizatorium Nostra. Vienas komentatorius po straipsniu nuoširdžiai pilktinosi, kaip tokį niekalą, kaip elektroninė muzika, galima vadinti kilmingu žodžiu „elektronika“. Na tikrai. Tuo tarpu tokiame „Djscene.lt“ jokio platesnio skaitalo apie konferenciją neatsirado... O gal buvo verta? Gal dar dvidešimt žmonių būtų apsilankę?
Tomas Ramanauskas! Absoliutus konferencijos hitas. Vėlgi prakutusiems ir savo kailiu kelią į šlovę praėjusiems (kaip ir paties Tomo „Metal on Metal“) jau žinomos, bet į vieną vietą sudėtos ir tobulai pateiktos tiesos. Kaip pasivadinti, kaip nesivadinti, kaip skleisti, kaip filmuoti... Viskas, išskyrus tai, kaip sukurti gerą muziką. Visa tai, kas taip pat labai svarbu, jei nenori likti savo miegamajame. Tokie, kuriems tai neaktualu, į konferencijas turbūt ir nevaikšto. Štai todėl Tomo pranešimas „Aš esu genijus, bet niekas to nežino“, ir tapo hitu.
Tuomet scenoje sėdo Ewan Pearson ir aš. Pasikalbėjom apie rašymo apie muziką poreikį, bandėm suprasti, kaip gimsta mados, priėjom iki kai kam gal kiek graudokos realybės, susijusios su pinigų srautais šioje rinkoje... Na, man buvo įdomu. Iš šalies įvertinti nesugebėsiu, gal jūs? Už bet kokias pastabas būčiau tikrai dėkinga.
Jennifer Cardini. Neabejoju, kad ji puiki didžėja ir šiaip smagi asmenybė. Deja, nemanau, kad būtent ji turėjo pasirodyti būtent šioje konferencijoje kaip pranešėja. Pranešimo nebuvo („man nepasakė, kad turiu kažką paruošti“),o atsakymai į publikos klausimus nebuvo jau tokie groundbreaking, nors su daugeliu jų aš sutinku, ypač su merginų padėtimi scenoje. Protinga moteris, puikiai dirbanti savo darbą. Tuo įsitikino afterparty šokėjai.
Diskusija apie laužytą ritmą. Beats – jau praėjęs etapas, teigė „Mondayjazz“, Vaiper ir Brolis. Kiti delegatai „diskusijoje“ nepasirodė, poetinių spalvų jai įpūtė prisėdęs Messiah. Vėlgi tikri savo amato meistrai, bet ar buvo apie ką čia diskutuoti ir kalbėti? Gal visgi programoje iš pradžių buvęs pokalbis apie renginių rėmimą būtų pavykęs vaisingiau? Dabar dėmesio vertas buvo nebent teiginys, kad šokių muzika yra šokiams, rimta – namams. Tą „Mondayjazz“ dūzgėsė įrodė taip smarkiai, kad merginos šoko užsilipusios vaikinams ant pečių.
Tai tiek. Aš dieną praleidau puikiai. Nėjau rinkti patarimų karjerai ar būtinai sužinoti ką nors nauja (bet sužinojau), tačiau kiti dalyviai, manau, turėjo progų nusivilti. Būtų pakakę tik pasiaurinti diskusijų rėmus (festivalis juk pats iš savęs yra faktas, ne diskusija, kaip ir beats), pakviesti nebūtinai su muzika susijusių asmenų (kad ir savivaldybės atstovai ar visuomenės sveikatos specialistai), ir tai padaryti anksčiau, nei dvi dienos iki konferencijos, paprašyti dalyvių parepetuoti bei griežčiau laikytis grafiko. Tiesa, pati nebuvau užsukusi, bet girdėjau, kad Dirk Leyers ir Nerk dirbtuvės praėjo tikrai vaisingai – tuoj tikrinsime rezultatus. O apie „Red Bull Music Academy“ pristatymą sužinojau tik spaustuvėje išvydusi Janno Sooar, akademijos delegatą...
Nesiimu spėlioti, ar dar viena konferencija bus. Gal jų nereikia kasmet? Gal reikia dar labiau nišinių ir specialistams skirtų? Gal be užsieniečių? O gal...? O gal..? Leiskime Nostrai ir minimaliai jo komandai pailsėti. Darbo buvo daug, ir už jį bei rezultatą – vienokį ar kitokį, bet tikrą – ranką spaudžiu kuo nuoširdžiausiai.
Afterparty tuo tarpu buvo tiesiog fantastiškas. Neperdedu. Pirmas tokio rimtumo tūsas „Soul Box“ ir pirma tokio grožio programa po ilgos pertraukos Vilniuje. Net ir be Heiko MSO. Čiastuškinis Dirk ir Nerk techno, stadioninė „Mondayjazz“ šokių muzika su „The Prodigy“ vyšnia ant viršaus (ir stadionine garso sistema, ačiū investavusiems), pasaulio šokių muzikos sostinių rinktinė nuo Ewan Pearson, čia pat šokių aikštelėje pakrikštyto jei ne seru, tai bajoru... Jennifer Cardini nebesulaukiau, bet sako, kad ji pavarė dar geriau. Visi atėjo to, ko atėjo – neišgalėję sumokėti 30 Lt rinkosi girdyklas ir pragėrė po pydisą. Tai irgi suteikė renginiui fantastiškumo. Nebuvo perkrauta ir perspausta, buvo vietos pastoviniuoti, prisėsti ir pašokti tampriam bendraminčių būry. Super. Bet afterparty nėra konferencija. Tai tėra diskoteka.
SPEIGAS
Prieš išjungdama vordą dar privalau pasidalinti įspūdžiais iš festivalio „Speigas“. Energetikos ir technikos muziejuje pasirodžiau sulig programos pradžia – pusę devintos. Vietos dviems scenoms ten daugiau nei proto, ir tai, kad nuo post-industrial iki witch house (tai du muzikiniai renginio poliai) reikia pasivaikščioti kokius du šimtus metrų, yra privalumas. Juk pats savaime muziejus su visais savo prietaisais ir vamzdžiais yra vertas dėmesio, o renginiui suteikia daug didesnio šarmo (ironiškas žodis „Speige), nei aksominis „Mulen Ružas“, kur anksčiau „Speigas“ ir vykdavo.
Šaltame rūsyje drožę „Lapot“ nėra mano arbatos puodas, bet neišgąsdino ir nenuvylė. Kiek pasidirginusi triukšmu skubėjau į viršų, kur daug didesnėje scenoje jau-beveik-pasirodė Lava Larva. Tai – lygiai pusė vieno svajingiausių pernai suskambėjusių kreivosios elektronikos projektų „Flesh Flash“. Ta pusė, kur su gitara, bet kompiuteris čia irgi buvo. Įvaizdis priminė Dirty Beaches, lo-fi romantikos skambesys – vėlgi, ir tai nėra taip jau blogai. Gaila tik, kad pasirodymas truko gal keliolika minučių, nes techninių problemų šioje scenoje buvo gerokai per daug, nei leidžia padorumo ribos.
„Killorgiveup“ – estų duetas – problemas užglaistė savo neurotiniais beats, kurie turbūt skambėtų „Twin Peaks“ garso takelyje, jei serialas būtų sukurtas šiandien ir filmuojamas Aliaskoje. Na, labiau gal Sibire – vis tas rusiškas vokalisto repas, stebėtinai puikiai derėjęs prie nudrengto elektroninio sudaužytą meilę pristatančio eilėraščio. Labai labai įdomu ir nuoširdu.
Nuoširdus ir Jonny Teardrop – prancūzas savo priekaištus garso inžinieriams tiesiog išdainavo. Geresnio garso drauge su savo gitara ieškojo minioje, kaip ir rimčiausi vakaro pasirodytojai „CRIM3S“. Tiesa, Jonny, priešingai nei „CRIM3S“ vokalistė, smurto nesiėmė. Tai būtų netilpę į jo verksmingais tonais, aidais ir semplais dėliotą pasirodymą.
„CRIM3S“ sulaukė gausiausios tąvakar minios ir šūksmingiausio palaikymo – na, jie už savo pasiekimus to tikrai verti. Vėlgi skausmas, šaltis ir neviltis, pateikti taip gražiai, kaip tik įmanoma. Su užuomina į tai, kad pasaulis labai gražus.
Tai buvo prasmingiausiai mano praėjusią savaitę investuoti 30 Lt. Bet tik todėl, kad nekaltinau artistų dėl garso problemų ir nesidomėjau baru. Tikiuosi, „Speigų“, vėsinančių įkaitusius protus ir veriančių platesnius liūdesio horizontus, bus dar daug daug.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS