Blixa Bargeld („Einstürzende Neubauten“): „Apskritai nenoriu kurti kažko apie kažką. Mano tikslas – nekurti apie kažką“
Daina Dubauskaitė 2015-10-27 21:23
Dar gerokai iki Berlyno sienos griūties vakarinėje jos pusėje iš visko, ką rado aplink, susikūrė industrijos garantų grupė „Einstürzende Neubauten“, ir vienas pagrindinių jos inžinierių buvo jaunuolis, pravardei pasirinkęs vokiškos šratinuko markės ir žodžio, reiškiančio pinigus, derinį.
Solidų muzikinį palikimą per kelis dešimtmečius sukrovęs Blixa Bargeld yra dirbęs ir su Nick Cave, o praėjusiais metais nuotykingame latvių festivalyje „Skaņu mežs“ pristatė solinę savo programą, kurios nei pats, nei liudininkai nepavadintų įprastu koncertu ar pasirinkimu – nei festivaliui Rygoje, nei jo kaimynui Kaune, vykstančiam šiuo metu. „Centras“ šiemet jau pristatė Kangding Ray, jau tuoj pat – Gábor Lázár, o rankiniu bagažu atgabentas Blixa Bargeld minčių srautas taps finaliniu festivalio akordu.
„Romuvos“ kino teatre – spalio 30-ąją. Tarp Berlyno ir Vilniaus – dabar. Beje, pašnekovas primygtinai liepė įsijungti „Skype“ kamerą, nes jam būtina matyti žurnalisto akis. Ar jaudinausi? Siaubingai.
Ali Kepenek nuotr.
Sveikas, Blixa, kur šiuo metu esi?
Berlyne. Čia gyvenu, čia mokyklą lanko mano dukra – negaliu per daug blaškytis.
Ar Berlyne šiandien tvyro tiek pat įkvėpimo, kiek anksčiau, tarkim, tada, kai susikūrė „Einstürzende Neubauten“?
Sunku pasakyti – negi yra būdas tai išmatuoti? Negali įvardinti, iš kur ateina įkvėpimas, ar kiek konkretus miestas tam svarbus. Man nėra skirtumo, esu Berlyne ar kur nor kitur. Muziką ir tekstus rašai prie stalo, kompiuteryje, aplinka nebūtinai turi tam įtakos. Rašau kasdien, kur bebūčiau.
„Rede/Speech“ performansus pradėjai 10-ojo dešimtmečio viduryje. Ar turėjai tam tikrą laiko tarpą praleisti su kitais muzikantais, kad galėtum imtis solo veiklos?
Nežiūriu į tai kaip į karjeros etapą. Su „Einstürzende Neubauten“ scena pilna įrangos, joje – ir keturi kiti muzikantai. Norėjau ko nors radikaliai tam priešingo. Norėjau pasirodyti visiškai tuščioje scenoje. Kai aplinkybės riboja, tenka išrasti naujas strategijas ir spredimus problemoms. Tuo ir užsiimu.
Solo pasirodymų metu scenoje – tik aš ir mikrofonas. Dar turiu keturis pedalus, kuriais galiu užloopinti viską, ką girdi mikrofonas. Kad įvyktų rezultatas, turiu gerai apgalvoti procesus. Kiekvienąkart nustembu pats. Ypač tiksliai eigos nesuplanuosi, tad įvyksta daug nenumatytų dalykų. Šie savo ruožtu kelia naujas asociacijas ir verčia mane galvoti ar sakyti tam tikrus dalykus. Jei žiūrovas seka performanso eigą, jam bus smagu ir įdomu. Tiesą sakant, tam tikra prasme tai visai panašu į stand-up komiko pasirodymą. Avangardinis stand-up’as, sakyčiau.
Kai kurie žiūrovai, ateisiantys į tavo šou Kaune, jau matė tave pernai Rygoje. Ar jie turėtų tikėtis kažko visiškai naujo?
Manau, į Kauną atvykstu būtent todėl, kad festivali organizatoriai matė mane Rygoje.
Tiesa!
Taigi, kaip ir komikai, aš scenoje naudoju tam tikrus derinius – tam, kad su garso režisieriumi vienas kitą suprastume be žodžių. Jis žino, kad jei atsistosiu tam tikroje vietoje, jam reikia daryti tą, jei kitoje – aną, o pats man informaciją perduoda ženklais. Tokių derinių turime apie tuziną, o visa kita nutinka, kaip nutinka.
Ar klausai savo pasirodymų įrašų – galbūt tam, kad pasimokytum iš saves?
Iš saves mokausi kiekvienąkart užlipęs į sceną. Su tokia programa negalėčiau vykti į įprastą turą ir pasirodyti kiekvieną vakarą. Po kelių intensyvių kartų jaučiuosi išsunktas. Neaplanko naujos mintys. Viskas atrodo vienoda ir nebeįkvepia. O įkvėpimas tikrąja to žodžio prasme man labai reikalingas. Turiu sukelti minčių srautą galvoje, kitaip nieko nebus. Dažniausiai naujienomis smegenis pripildau jau atvykęs į koncerto vietą, į naują miestą. Vakare scenoje atgimsta tai, ką mačiau ir veikiau.
Jei tarp pasirodymų nebūtų pertraukų, tiesiog imčiau kartotis, laikytis tam tikrų schemų. Nieko iš šios programos nesu išleidęs, jokių albumų, tad ir pats saves neklausau. Nebent su garso režisieriumi einame į studiją pagalvoti apie naujus derinius.
Praėjusiais metais su „Einstürzende Neubauten“ pristatėte I-ajam pasauliniam karui skirtą projektą „Lament“. Ar galėtume tikėtis kažko panašaus iš tavęs ar grupęs apie įvykius Sirijoje, Ukrainoje ir kitas šiandienos aktualijas?
„Lament“ buvo užsakytas darbas. Aš asmeniškai niekuomet nejaučiau poreikio kažkam panašaus. Nėra smagu mintis eikvoti karui.
Apskritai nenorėčiau būti muzikantu, kuris užsiima vien užsakomaisiais darbais. „Dabar parašyk apie Siriją, dabar tą, dabar aną“. Ne itin dažnai kuriu garso takelius filmams, ne taip labai jau mėgstu dirbti teatrui. Dirbu, taip, bet nenoriu, kad tokie užsiėmimai eikvotų didžiąją dalį mano laiko.
„Lament“, manau, yra nuostabus, nepriklausomas darbas. Bet jei kažkas pakviestų parašyti muzikos apie įvykius Sirijoje, greičiausiai atsisakyčiau.
Ir apie panašius dalykus kurti intencijų šiuo metu neturi, taip?
Apskritai nenoriu kurti kažko apie kažką. Mano tikslas – nekurti apie kažką.
Kaune pasirodysi kino salėje. Ar erdvės tipas turi įtakos performansui?
Jei tik yra scena bei tinkama įranga, man nesvarbu, kas tai per erdvė. Na, gerai būtų, kad žmonės sėdėtų, nes visgi neatlieku įprasto koncerto su įprastomis viena po kitos sekančiomis dainomis.
Ar planuoji savo laiką – tarkim, savaitę skiri darbams su kitais menininkais, savaitę – solinei kūrybai?
Soliniams mano pasirodymams daug pasiruošimo nereikia. Kai gaunu pasiūlymą, pasižiūriu, ar jis telpa į mano dienotvarkę ir sutinku arba ne. Praėjusią savaitę prodiusavau prancūzišką įrašą, dar prieš tai koncertavau Švedijoje, dabar vyksiu į Italiją vėl įrašinėti su Theo Teardo, o tuomet – Kaunas. Metų pabaigoje Berlyne su „Einstürzende Neubauten“ penkis paskutinius kartus atliksime „Lament“ gyvai. Taigi, kaip matai, planuoti tenka, bet solo pasirodymai gali būti ir visai atsitiktiniai. Juk tai tik rankinis bagažas.
Ali Kepenek nuotr.
blixa-bargeld.com
Blixa Bargeld | festivalio CENTRAS uždarymas 10.30 @ Romuva, Kaunas
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS