1-800-DAINAD : BŪTA : Rasotas penktadieninis dumblas

„Spot Club“ gyriau jau atidarymo savaitgalį. Nieko prašmatnaus ir nereikalingo, laimingi veidai bei jokio susireikšminimo. Vėliau ten vyko ne vienas bent dalinai mane dominęs renginys, bet vis kas pakišdavo koją. Kaip suprantu, tūkstantinių minių čia niekada nerasi, bet dažnai to ir nereikia, ypač kai nori pasislėpti nuo viso pasaulio.

Taigi penktadienis, trylikta ir net-leidyklos „Dumblys“ bei draugų vakaras. Minkštas ir gilus techno režimo padrąsinto dub skambesys. Šviesiojoje klubo dalyje neverta užsibūti, nes šokių-judesio salė daug labiau kviečia ir įtraukia. Vasaros nerūpesčius menančios psy dekoracijos kai kuriuos – net vakaro kaltininkus – penktadienį stebino, bet turint omenyje, kad tranzavimai čia vyksta tikrai pakankamai dažnai, matyt, fluorescencinių voratinklių nuiminėti tiesiog neapsimoka.

Ir gerai. Tokios dub techno lyg ir nepritinkančios haliucinogeninės formos tik sustiprino pojūtį, kad esam kažkur miške, nepaprastam ir stilių nepažabotam openair’e, kurį rengia atviri naujiems garsams žmonės. Beje, mano jau minėtą slėpimąsi nuo viso pasaulio visiškai tobulai įvaldyti dekoracijų pagalba galėjo atlikėjai. Tuo džiaugėsi ir gyvai programai besiruošęs Sraunus. Dar spėjo papasakoti, kad prieš kokius septynerius metus jo gimtojo Panevėžio klube „Egivela“ vasarą visi šoko smėlyje, kurio buvo atvežta kelios tonos. Nes priėjom bendros išvados, kad toks basoms kojoms draugiškas dalykas „Spot Club“ visai tiktų.

Patogiai per patį vidurnaktį, Sraunus baigė kalbas ir ėmėsi pasirodymo. Pakeitė minkštai gilius žanro perlus dėliojusį kolegą (neįmačiau, kas!), kiek pagriaudėjo techniniais trukdžiais, bet dėl to niekas nepyko. Tik baro salėje prie lietuviškus patiekalus menančių medinių stalų įsitaisiusi kompanija siūlėsi vietoj to pagroti techno, nes openair'e yra šešetą valandų jebašinę, bet ir ant jų niekas nepyko. Net ir ant manęs nepyko barmenas-kontrolierius, kai užkliuvusi mečiau į jį skardinę. Nes „Spot Club“ nėra ko pykti ir niekas netrukdo klausytis.

Ir grojant Srauniam užmerkus akis tas beribio lauko efektas tik stiprėjo. Mintyse ėmė aušti, ir jaučiausi kaip kokiose „Sūpynėse“. Aišku, kad prie scenos „Mažiau“. Ir taip, ir anaip, ir aukščiau, ir žemiau, bet vis į viršų, tampriai it kramtoma guma – istorija dėstėsi kažkaip net dainingai ir vyniojosi tarp negausių, bet ištikimų šokėjų. Jokio dumblo, jei atvirai, tik rūkas ir rasa. Pasaka.

Vadeles periminėjant Haze nusibrėžė du keliai – arba galutinai pasileisti kasas, arba penktadienį baigti. Rinkausi pastarąjį, bet tikrai žinau, kad „Opium“ Capracara demonstravo naująjį britišką skambesį, kuris buvo labiau garage, nei house, bet pats yra labiau prodiuseris, nei didžėjus, kalba buvę. „Gorky“ tuo tarpu apačioje viesulingas veiksmas vyko ne niekam nereikalingoje scenoje, o prie baro, kur drauge su barmenais šmaikštavo Billy Kristal, Kill My Disco ir Synthsoulsizer.

Šeštadienis irgi buvo, ir net labai. „Loftas“ vos sutalpino pirmojo „Gatvės Lyga Fest“ norėtojus, „Supersci“ pasirodė visu pajėgumu, tik gal ne taip smarkiai veikė garso sistema. Kaip bebūtų, liudininkai pasakojo, kad per „Get!“ visi išėjo iš saves, taip ir turėjo būti.

Panašūs išėjimai vyko ir, atrodo, jau penktuose sezono „pliusuose“. „Kaip visada masyviai“, „Brokenchord buvo nerealu“, „Nebeįdomu jau ant scenos šokt“, „Kitą kartą visus sodinsim kaip „Modeselektor“ per „Audioriver“, - tokios išlikusių atminty faktų nuotrupos mane pasiekė, na, ir dar vienas abipusį Shn ir Lietuvos pasiilgimą įrodantis video. Žodžiu, savaitgalis rimtai buvo ir gal net vis dar yra.