Roskilės festivalyje, viename didžiausių Europoje, šiemet pasirodys 179 atlikėjai iš 30-ies šalių. Taline praėjusį savaitgalį tilpo 250. Be abejo, „Tallinn Music Week“ (TMW) yra kitokio tipo renginys, ir atlikėjai čia groja vos po 30 minučių, bet skaičiai kelia antakį. Ypač paskaičiavus, kad, lyginant su praėjusiais metais, estai vėl ūgtelėjo maždaug penktadaliu. Ir apėmė jau kokį pusę žemės rutulio – įrašo pavadinimas nemeluoja.
2015-aisiais, TMW atsidūrusi visiškai netyčia, į viską žiūrėjau alkano vaiko akimis. Šįkart, po pirmų klaidžių keliolikos minučių Talino senamiestyje sukalibravusi vidinį GPS, jaučiausi kiek tvirčiau. Programoje apsibrauktų koncertų prasme pamačiau tikrai ne daugiau, nei pernai, bet gerokai išplėčiau savo judėjimo trajektoriją ir pažinčių ratą. Taip pat mielai ir aktyviai skleidžiau žinią apie būsimus lietuvių pasirodymus, tad patyrusi šiemet jaučiuosi tikrai daugiau. Išsamiau ir įvairesniais kampais, o tam TMW, showcase festivalis, skirtas muzikantams susipažinti su vadybininkais ir organizatoriais, bei visapusiškam naujų talentų atradimui ir paskatinimui, ir yra. Dar ir tam, kad padėtų atidžiau pažvelgti į savo pačių namų sceną, rasti kuo daugiau jos pliusų ir galimybių skambėti svetur. Pasitempti, galų gale!
Apie lipimą iš dėžučių ir rėmų. Apie išankstinių nu(si)statymų, vis dar per dažnai diegiamų medijos, laužymą. Skamba banaliai? Net ir juokingai. Bet dar labai daug darbo liko nudirbti, kol galėsime pasakyti, kad štai, mes esame jau visai laisvi mąstyti ir veikti taip, kaip norime. Sakydama „mes“ turiu omenyje ne tik lietuvius ir ne tik muzikantus.
KONFERENCIJA
Reklaminis (bet atlikęs TMW įklijavimo į didžiųjų portalų antraštes funkciją) Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves DJ setas šventinės vakarienės metu viską darkart susumavo – politikai groja, o muzikantai politikuoja, nes tiesiog nebegali sau leisti prabangos užsiimti tik viena veikla. Taip, savaitė – muzikos, bet, įvertinus jos jėgą ir galimybes, į „darbinės“ TMW dalies, tai yra, konferencijos programą, šiemet pažiūrėta itin plačiai. Ir tai puiku, nes, po teisybei, klausyti reklaminių pranešimų apie naujus appsus, organizuojančius tau turus ir tvarkančius tavo būseną socialinėje medijoje, jau kiek pabodo. Pakartoti sėkmės istoriją būtų dar neįtikinamesnė sėkmės istorija, nors jos visuomet įdomios pasiklausyti.
Net dukart girdėjau Ryan Leslie, JAV reperio, niekaip nesupratusio, kaip čia jo leidykla neturi aną albumą pirkusių asmenų kontaktų, pavyzdį – jis paskelbė savo telefono numerį ir kvietė visus pasirašinėti SMS, taip išgavo visas reikalingas detales ir iš 20 000 gerbėjų uždirbo 2 milijonus. Abu kartus šią istoriją papasakojo visapusiškai muzikantų ir jų vadybininkų kasdieną siekiančios palengvinti e-komercijos platformos „Music Glue“ atstovas Mark Meharry. Jei sudomino ši firma, tuomet reikėtų ir „PledgeMusic“ panagrinėti – tai kažkas panašaus į „Kickstarter“ ar „Indie GoGo“, bet išskirtinai muzikai. Sako, kai kurie muzikantai ir metus albumus presale’ina nė vieno kūrinio neįrašę, ir čia turbūt yra įrodymas, kad pirmiau reikia idėjos, o platforma jai parduoti ar ištransliuoti jau tikrai spės atsirasti. Tad…
Tad Estijos užsienio reikalų ministrė Marina Kaljurand, diskutuojanti apie lyčių lygybę su iš Sirijos kilusiu Kalifornijos verslininku ir Rygos „EuroPride“ parado organizatoriumi, yra tai, ko aš noriu klausyti, būtent dėl to, kad tai ne mano „darbinė“ sritis, kad ne su visais punktais sutinku, kad ir norisi kelti ranką bei kvestionuoti, diskusiją pratęsti lauke ir ieškoti naujų žinių šaltinių grįžus namo. Tai tikrai atsako į pirmosios konferencijos dalies, šiemet debiutavusios, „Creativity for Change“, pavadinimą.
Geriausia paskaita, prisistatymas, atsivėrimas. Net nežinau, kaip tiksliau pavadinti programos įrašą pavadinimu „Exploring Middle East and Africa“. Scenoje – pirmosios regione Maroko muzikos savaitės organizatorius, hashtagą #4syria tarp viso pasaulio muzikantų skleidžiantis siras, Jordanijos džiazo festivalio organizatorė, Irano muzikos leidyklos „Hermes Records“ savininkas, Libano videoprojekto „Beirut Jam Sessions“ iniciatorius ir po pasaulį keliajančios idėjos „Africa Express“ vykdytojas. Vienas per kitą visi dalinosi neįtikėtinomis istorijomis ir prašė visų pirma negailėti. Tik išmesti televizorius, atsipalaiduoti, atvažiuoti ir įsitikinti. Nes jie niekur neišvažiavo ir toliau dirba savo darbus, tiki savo idėjomis, nepaisant to, kokia politinė situacija tvyro.
Ramin Sadighi leidyklą „Hermes Records“ Teherane įkūrė 1999-aisiais, turbūt dar seniau organizuoja renginius. Daug kas stebisi ir netiki, bet jis sugeba dukart išparduoti 1200 vietų turinčią Teherano operą pakvietęs atlikėjus, kurie vakaruose koncertuoja gal trims šimtams klausytojų. Ir kompaktinių diskų parduoda daugiau, nei tie patys atlikėjai prieš koncertus vakaruose. Mieste gyvena 19 milijonų žmonių. Jie sugeba išsiversti be pasaulyje populiariausių kredito kortelių, įsivedę savas, ir internetų pirkti per aplinkui sugeba, ir ko tik ne. Tik visai neseniai R. Sadighi su kolegomis pasiekė, kad ne kultūros ministerija vertintų dar neegzistuojančius albumus ir leistų juos įrašyti arba ne, bet savarankiška muzikos profesionalų organizacija tai darytų. Beliko kažkaip surasti galimybę pasirodyti popmuzikos solistėms – pagal griežtą religinio įstatymo raidę dabar tai neįmanoma. Mums skamba graudžiai juokingai. Bet žmonės gyvena.
Gyvena ir Jordanijoje, kuri apskritai tame regione viena taikiausių ir progresyviausių, nors daugelis žvelgiančių iš toliau mato tiesiog vieną blogio katilą. Amano džiazo festivalio organizatorė Lama Hazboun pasakojo, kaip prieš keliolika metų savo mieste organizavo „Die Toten Hosen“ koncertą. Jų muzika islamiškoje šalyje oficialiai netoleruojama. Bet, pasirodo, pakanka rašant prašymą kažkuriam valstybiniam organui pažymėti, kad čia visai ne pankai, o klasikinės muzikos atlikėjai. Dorovės policija ateina patikrinti, kaip čia ta klasikinė muzika skamba, patikrina, šoka kartu su visais, viskas smagu ir gera.
Tęsčiau ir tęsčiau, bet paliksiu šią temą su vienu užsienio atlikėjų pasirodymais Libane užsiimančios ir puikius džemų video filmuojančios organizacijos „Beirut Jam Sessions“ įrašu. Projekto vadovas Anthony Semaan sakė, kad nemažą dalį muzikantų tenka ilgai įkalbinėti atvykti. O jų darbo viza sutampa su ta, kurią išduoda prostitutėms, taigi atvykus tenka ir pasijuokti eilėje su suteneriais.
Dar girdėjau diskusiją apie tai, ar vis dar efektyvios yra albumų apžvalgos – ši, tiesa, atrodė kiek vienpusiška, nes joje dalyvavo iš esmės vien „klasikinės“ žiniasklaidos atstovai, taip pat ir Ramūnas Zilnys iš „Lietuvos ryto“. Visgi giriu juos už atvirumą ir visiškai adekvatų dabartinės internetinio zoosodo situacijos suvokimą. Nuvertinti apžvalgų ir ilgų tekstų apskritai skrolinimo eroje jokiu būdu nereikia. Jei negali nerašyti, vadinasi, turi pakankamai daug fantazijos sugalvoti, kaip daryti, kad tave skaitytų ir vertintų. O muzikantai, jei ne miegamajame kuria, visuomet nori apie save girdėti visomis formomis, teigiamai ar neigiamai.
Taigi metas juos pamalonint.
MUZIKA
Ir pernai, ir šiemet į TMW vykau pasiruošusi – perklausiusi keliasdešimt atlikėjų, sulipdžiusi radijo laidą „Neringa FM“ iš avansinių favoritų. Pasiteisino.
„Kultuurikatel“, buvusi elektrinė, pernai tapusi absoliučiai visų atvykėlių susižavėjimo objektu, šiemet nustebino darkart. Pasirodo, ten telpa ne viena, o visos trys erdvės muzikai. Pirmąjį vakarą jose tilpo ir įžanginė simfonija su didžėjumi, ir dar keliolika atlikėjų, nuo smuiko takais generuojamo noise iki visiškai standartinio electropop.
Nežinau, ar reikia kabučių rašant apie „Sturle Dagsland“, nes tai lyg ir vieno dueto nario vardas ir pavardė, o kitas – jo brolis. Nenusakomas duetas, beje, jau dukart – festivaliuose „Tarp“ ir „Newman“ – grojęs Lietuvoje. Nuo akustinių gitarų iki keisto styginio instrumento brūžinimo, MPC spaudymo, savismaugos garsų ir šuolio į publiką. Ši prastovėjo pagarbiai atsitraukusi, pirmąsias pozicijas prie scenos užėmė tik fotografai. Neabejoju, kad fiksuojant Sturle judesius galima išgauti geriausią gyvenimo kadrą.
Nils Gröndahl – tai tas smuikas smuike ant smuiko per smuiką, virstantis į ekspresyvią dygliuotą garso vielą ir išnešantis patį muzikantą iš klasikinės stovėjimo scenoje manieros. Atlikėjas, beje, prieš pagrindinį pasirodymą grojo ir vienoje vadinamųjų „City Stages“, iki rūžavumo jaukioje kavinaitėje „August“, kurioje papildomu smuiku (specialiai parašiau) groja, deja, ir kavos aparatas. O gal ir ne „deja“, gal tai – papildomas kūrybinis iššūkis? Kavinėje grojo ir Fingalick bei Niklavz, taip pat sibirietiškai ūkanota rusų elektronikų šeima „Introsvet“ – viską, viską įmanoma suderinti.
Introsvet / Diana Pashkovich
Dalį suomių „K-X-P“ teko praleisti eilėje, nes showcase’o keliose salėse ypatybė ta, kad tylos nebūna nė trupučio – vos vienas pusvalandinis šou baigiasi vienoje erdvėje, kitoje jau sveikinasi nauji muzikantai. Bet keliolikos minučių pakako, kad visa gerkle juos rekomenduočiau, pavyzdžiui, „Devilstone“ organizatoriams. Taikliau, nei patys, nepasakysi: „Cinematic ambient techno fused with churning, progressive space rock“. Jei trumpiau, magiškai stipru.
Net tris kartus festivalyje spėjusi pasirodyti saksofonistė Maria Faust gimė Estijoje, bet atstovauja Danijai – atidarė šios vakarą „Von Krahl“ klube, kuriame šiaip jau telpa net „Detroit Swindle“ hausas. „Maria Faust Sacrum Facere“ – tai trečiosios bangos džiazas, slystantis kažkur toli per funk ir improvizacines pievas. Stiprioje tarptautinėje muzikantų grupėje išsiskyrė būgnininkas, skambinęs pianinu – ar pianistas, mušęs būgnus? Abu vienu metu, tad sunku pasakyti. Dar Maria turi eksperimentinio noise projektą „Shitney Spears“, kurį labai gailiuosi praleidusi.
Pernai įstrigęs finougrų kampelis Talino senamiestyje buvo vertas aplankyti darkart. Šįkart įvertinau mordovių paveldą, nutekėjusių iš Uralo, atplaukusį Volga. 1990-aisiais įkurtas ansamblis „Toorama“ programą formuoja iš jau beveik pranykusių tradicinių genčių dainų paveldo. Galinga jėga, kuriama keliolikos vyrų, atkūrusių nebeezistavusius instrumentus.
Pagaliau ketvirtadienis apžvelgtas. Penktadienį buvau gerokai santūresnė ir visą vakarą, su nedideliu ekskursu į „Red Bull Music Academy“ boso šokius, praleidau klube „Vaba Lava“, kuriame savo showcase’ą rengė Estijos džiazo sąjunga ir festivalis „Jazzkaar“. Startą davusiems Kopenhagoje susitikusiems estams „Heavy Beauty“, taikliai balansuojantiems ties džiazo ir roko riba, talkino mūsiškis Liudas Mockūnas, ir tai nebuvo vienintelis lietuviškas inkliuzas programoje.
Po poros valandų scena buvo atiduota „Sheep Got Waxed“, vis labiau tolstantiems nuo tradicinio džiazo formato, nebijantiems savo muzika transliuoti hedonistinių patirčių ir daug kartų bandyti. Estijos prezidentas namo išsivežė kompaktą, kaip ir „Mojo“ autorius Kieron Tyler.
Pirmas porą dienų tvyrojusį rūką šeštadienio rytas pagaliau iškeitė į saulę, o ši atnešė ir linksmiausią TMW patyrimą. Tai – Angoloje gimusio portugalo Batida edukacinis DJ setas, kurio metu skambėję afrobeat ir šio įkvėpti kūriniai buvo ir satyriškai paaiškinti. Pavyzdžiui, kolonijiniais laikais Angolos gyventojai į kavos plantacijas buvo varomi dirbti įkvepiančiomis ir kavos kultūrą šlovinančiomis dainomis. Zenitas – visiems senamiesčio aikštėje susirinkusiems, iš pradžių nepatikliai stoviniavusiems, vėliau ir poromis pašokusiems, išdalinti švilpukai ir į sceną sukviesti vaikai. Vėlgi gaila, kad nesuspėjau į jo „tikrą“ pasirodymą šeštadienio vakarą.
Nes keliavau į „Erinevate Tubade Klubi“, tą patį klubą, kurį itin išsamiai aprašiau pernai. Vis dar su šlepetėmis. Dar labiau išaugusiame „Telliskivi“ kvartale, kuriame dabar stūkso ir vietnamietiško maisto konteineris, ir jau minėtas klubas „Vaba Lava“. Šeštadienį čia šeimininkavo aktyvus Estijos scenos veikėjas Henrik Ehte ir jo įkurta „Estonian Funk Embassy“. Pirmieji scenoje – mano dar iki kelionės užčekinti „Estrada Orchestra“, buvę vinilų diggeriai, o dabar visiški grooveriai. Ir jei Lietuvoje toks retro kostiumais ir saulės akiniais pasipuošusių vaikinų kolektyvas būtų vertinamas per toli gražu ne visuomet sveikintinos sovietinės nostalgijos prizmę, Estijoje visi tiesiog groovina. Apskritai, sudėjusi pernykštę ir šiemetinę patirtis, prisiminusi ironiškąjį KGB muziejų „Inturisto“ viešbutyje ir kt., supratau, kad praeities ir ateities santykis, istorijos vertinimas Estijoje labai sveikas. Galbūt todėl, kad ir okupacijos metais jie buvo labai arti Vakarų.
Estrada Orchestra / Tõnu Tunnel / tonutunnel.com
Dar iš funk ambasados parsivežiau rusų „Great Revivers“ vinilą, ir tai tikrai labai graži, gili, bet nerūsti investicija.
Kalbant apie lokacijas, džiaugiuosi šiemet pagaliau aplankiusi „Biit Me“ plokštelių parduotuvę visai greta pagrindinės Talino senamiesčio aikštės. Čia šeštadienį vyniojosi gyva elektronika, o aš, pažadėjusi sau plokštelių nebepirkti, įsigijau jų katalogą. Visų, kada nors išleistų Estijoje – istorijos įamžinimu pasirūpino archyvus pakopinėję ir 2011-aisiais 110-ąjį pirmojo leidinio gimtadienį paminėję nacionalinės bibliotekos darbuotojai. Tiesa, spaustos visos tos plokštelės Latvijoje ar panašiai – tik visai neseniai Estijoje darbą pradėjo ir tikras vinilų fabrikas. Žinovai minėjo, kad jų kokybė diskutuotina, bet dėl visa ko palieku kontaktus.
Kaip šiemet nuskambėjo lietuviai? Esu įsitikinusi, kad efektyviau ir garsiau, nei bet kada iki šiol. „Garbanoto Bosisto“ vadybininkė Gabrielė man atsiprašius, kad nepataikiau užsukti į koncertą, atsakė, kad gal ir tilpusi nebūčiau. Endie & Kameu grojo po kariniu submarinu tūkstančiui+ reiverių, ir, kaip sakė Endie, giliau išvis nebūna. Iš tiesų reivas jūros laivų angare-muziejuje man kažkuo priminė senus gerus „Nokia Plug-In“, kur purvas gerai derėdavo su korporacija.
Reivas jūrų muziejuje / Diana Pashkovich
Apie „Sheep Got Waxed“ jau skaičiau užsieniakalbių atsiliepimų, o grupės kompaktai iškeliavo į Iraną, Jordaniją ir Libaną. „Red Bull Music Academy“ vakarėlį, sugriuvus headlinerio pasiruošimui, išgelbėjęs Fingalick su asistentu Vaiper krito į ausis ir rytiečiams, ir vakariečiams. Deep Shoq, kadangi puikiai valdo visų tipų mygtukus, man apie savo patirtį TMW papasakojo labai išsamiai:
„Šiemet, skirtingai nei praėjusiais kartais, turėjau du pasirodymus, tad buvo šioks toks iššūkis. Kaip ir pernai, pasirodymo laikas – tik 30 minučių, tad tenka stengtis paruošti optimalią programą. Sakyčiau, kad koncertai buvo gana skirtingi. Vienas – pakankamai undergroundiniame klube (MIMstuudio), kuriame galbūt dėl gyvenamųjų namų kaimynystės šiek tiek trūko garso, taip pat norėjosi daugiau publikos (nors pats line-upas tikrai buvo įdomus). Bet viską atpirko dieninis pasirodymas Telliskivi rajone, koncertui gal kiek neįprastoje vietoje – dviračių parduotuvėje (JOOKS Rattastuudio). Vieta nedidelė, bet labai jauki ir tokiam dienos gig‘ui pasirodė labai tinkama. Publikos užteko, ji, atrodo, liko patenkinta, po pasirodymo buvo šiek tiek susidomėjimo iš vietinių estų, rašančių apie future beats kultūrą. Lyginant su ankstesniais metais, manau, atsirado dar daugiau įdomių, neįprastų koncertų lokacijų. Ypač pagyvėjęs Telliskivi rajonas. Minusai – šiemet TMW suteikė ne viešbutį, o prastos kokybės hostelį su popierinėmis sienomis“.
O ką „Keymono“?! Atsako grupės vadybininkas Ištvanas.
„Keymono“ nuostabiai vertina. Visai grupei labai patiko pats festivalis, lokacijos. Lyginant su dalyvavimu prieš 2 metus, matosi, kad festivalis smarkiai išaugo, tapo žymiai spalvingesnis. Nors buvome iš esmės tik vieną dieną, pavyko ir kontaktų naujų užmegzti ir pasiūlymų keletą gauti, kas tikimės atneš naudą ne tik grupei, bet ir visiems Lietuvos muzikantams“.
KITOS VEIKLOS
Ką galima TMW veikti nebūnant muzikantu, žurnalistu, muzikos verslo rykliu? Šokti, valgyti, degustuoti alų, pirkti suvenyrus. Taip, papildomų veiklų spektras šiemet dar labiau išaugo – be soldout’inio craft beer savaitgalio ir net 27 restoranų, sutikusių pasiūlyti specialius meniu ar kainas muzikos apsėstiems, dar vyko ir dizaino turgelis. Ir muzikinio kino programa, tiesa, patį savaitgalį aplenkusi – kaip tik man atvykus į Taliną prasidėjo paskutinis jos seansas, bet atkreipti dėmesį į pavadinimus verta.
KAINA
Pradėjau skaičiais, jais ir baigsiu. Tik jau kišeniniais. TMW, viską sudėjus, nėra pats pigiausias savaitgalio malonumas, bet aš jį vadinčiau tobula investicija. Apskritai už muzikines keliones geriau gali būti nebent povestuvinės.
Anksčiausiai pirkę bilietą į visus renginius, kurių per savaitgalį laisvai galima aplankyti bent 10, mokėjo 35 eurus. Prieš pat TMW toks pasas kainavo 55 eurus. Delegato pasas, tai yra, galimybė lankyti konferenciją, naudotis nemokamais shuttle’ais ir t.t., žinoma, adekvačiai brangesnis – paskutinė jo kaina buvo 275 eurai. Beje, su juo gauni ir nuolaidą atvykimui autobusu (visos kelionės metu veikia wifi – daug produktyviau, nei lėktuvas!) ar viešbučiui. Šių pasirinkimas Taline nemažas įvairiose kainų kategorijose, ir beveik viskas čia yra „centras“, į visus koncertų taškus buvau nukeliavusi pėsčiomis.
DAR
Pernai po debiutinės TMW patirties maniau ir sakiau, kad Estija maždaug trejais metais lenkia Lietuvą. O šįkart išvykdama supratau, kad Estija – tai jau visai užsienis. Ne tik tą vieną skambiausią metų savaitgalį, akivaizdu, nes, jei tokio derlingo klimato nebūtų, ir to savaitgalio nebūtų. Jei čia atskiru vakaru prisistato ir tokie festivaliai, kaip Suomijos „Flow“, čia prisiminimais pasidalinti atvyksta „Sex Pistols“ narys Glen Matlock, čia gali pabūti ir koncerte bažnyčioje, ir ortodoksų kalašnikovų reie prekybos centre, argumentų dėl prasmės dalyvauti nebereikia.
Ar 2017-ų kovo 27-balandžio 2 dienomis būsiu Taline? Turėčiau. Ar bus daugiau lietuvių, nei šiemet? Turėtų. Ir grosiančių, ir dirbsiančių, ir poilsiausiančių.