Vidurvasario betonas
Daina Dubauskaitė 2012-07-16 10:26
Pasirodo, ir mieste galima visai turiningą savaitgalį sukombinuoti, ištaikius vieną laisvą tarp tundrų, jagų, audioriverių ir kitų pajūrių. Nors užvažiuoti šaukė iš draugų festivalio į platesnio pažįstamų rato sueigą išvirtusi „Jamaika“ bei ta pačia kryptimi išvykęs sostinės ir viso pasaulio lietuvių jaunimas, penktadienį pasirinkau Gedimino prospektą ir jo prieigas.
Po darbo netikėtai ištikus disco nap‘ui dešimtą vakaro pusryčiauti užsimaniau „Studio 9“ terasoje, o ji, niekadėja, buvo jau užsėsta gausių draugų kompanijų su vaikais ar su stipresniais vakaro planais. Saugiai mūro sienomis ir tento burėmis nuo išorinio pasaulio negandų atskirtas kiemas jau lingavo pagal Samuel Tange, tad pažadėjau čia grįžti vėliau, ir mielai sėdėčiau kasdien. Jei tik spėčiau užsirezervuoti staliuką. Linkėjimai „Studio 9“ nuotaikos kūrėjams – ji ten šventiška. Praėjus pusmečiui nuo atidarymo pagaliau esu tuo užtikrinta.
Iš Gedimino pr. 9 judam į 31 numerį. Grafiti puoštam siaurukui „Trip Bar“ tuo tarpu nieko nebereikia įrodinėti nuo tada, kai savo šokiais pirmąkart perėjo į kitos dienos teritoriją. Jei šeštą ryto pasijauti vienišas, eini ten ir neišeisi iki suplanuotų pietų pas tėvus. Tiesa, gali užeiti įvairaus plauko pareigūnai ir ieškoti įvairių priekabių, bet, matyt, to neišvengs nė vienas miesto centre veikiantis baras. Niekada.
Penk-šeštadienį buvo taip pat, bet prasidėjo visai neįprastai. Koncertu! Taip, ten telpa ir grupės. „Samosad Bend“ kolektyvo dalis yra iš Sankt Peterburgo, dalis – iš Karelijos, o groja jie dub. Gana nuogą ir suvokiamą, bet sodrų, reikiamose vietose užpildytą močiučių raudomis, dėliojantį psichodelinės kelionės žemėlapį.
Per dešimtį ar daugiau metų scenoje tipinį grebenščikovišką įvaizdį užsiauginę muzikantai pradėjo pusę pirmos ir kurį laiką tai skambėjo kaip foninė muzika, bet į pirmą piką kartu įvažiavome gana greitai ir labai organiškai. Ir pikas truko ilgai. Kaip ir kūrinys – nežinau, kiek jų spėta sugroti per pasirodymą, bet besiridenusių ūkų kompozicijos trukdavo maždaug po pusvalandį. Norint per tiek laiko nenuniokoti klausytojų dėmesio reikia daug išmonės, ir nors atrodė, kad muzikantai yra savame izoliuotame-sintetizuotame pasaulyje, jie tikslingai susirinkusią gana margą, bet užtikrintą publiką po tą pasaulį vedžiojo už rankų.
(čia iš anksčiau, bet penktadienį buvo į tą pusę)
Po koncerto E-roott, sako, regiu šokdino iki septintos ryto, o mes ieškojom tolimesnių pramogų. „Yaga Gathering“ prepartis? Adresas – Gedimino pr. 26? Gerai! Em, o kas čia per vieta? Fasadas atrodo visiškai neregėtai, ir, kaip sužinojome, jis tokiu tapo vos prieš keletą dienų. Iki tol vieną sezoną čia veikė nemokių (na, jei tik vieną sezoną) žvaigždžių baras „Pavos“, dar anksčiau – „Double Coffee“ ir ne tik, žodžiu, pavadinimų kaita rodo kažkokią supurvintą aurą. Dabar gi šiuo adresu šviečia „Roast‘n‘Beer Pub“. Išgirdai teisingai – kepsniai ir alus. Kur čia trance? Niekur, nebent kažkokiose artimose pažintyse, įgalinusiose suorganizuoti renginį be didesnių trukdžių ir per labai trumpą laiko tarpą.
Dekoracijų, bent šiek tiek tempusių iki „Yaga“ temos, šiame tamsiame bare (ir tai visiškas baras, alaus, viskio, bet ne šokių) buvo, jos tamsoje švietė visom spalvom, bet daugiau nieko bendra nei su festivaliu, nei su psy, neradau. Miestietiškos išvaizdos lankytojai baidėsi margesnių, šie – pirmųjų. Visų kartu buvo nelabai daug. Muzika grojo, bet nešvariai ir neaukštai, ir viskas priminė kažkokį brodvėjų, bet ne tai, kur važiuosime ateinantį savaitgalį. Prisiminusi psy pasijudėjimą visai netoli esančiame „Relax Club“ pagalvojau, kad ten irgi buvo juokingai ne vieta, bet daug geriau, nei čia, tarp kepsnių.
Beliko, prasilenkiant su longboardais, vienračiais, būgneliais ir kitais, besiparkavusiais Gedimino prospekte, kur eismas naktį įkvepiančiai ramus, grįžti į „Studio 9“. Čia niekas nieko nesibaidė, visų išvaizdą diktavo pastarosios ar net būsimos kolekcijos, ir tik didžėjus drįso nusiauti batus, nes taip groti ir šokti patogiau. Nusiavėm ir mes, nes Vidis, Vilniaus klubuose jau visai retas svečias (tiesiai iš Brazilijos – į Nidą, iš ten – į sostinę, po šokių – į Minską), mėtė fantastiškai pasiilgtus ir net primirštus įrašus. Kad ir Oni Ayhun. Ar „Metro Area“.
Ir net Julio Bashmore, pernykštis, skambėjo laiku ir vietoje. Išleistuvių damos klausinėjo, ar gali prisijungti prie šokių ant scenos, ir joms buvo leista. Visi tapo sesėmis ir broliais, smoukeriais ir loveriais. Darbas virė už pulto, po pultu, terasoje ir už baro. Ir net po baru. Diskoteka. Vidurvasarį irgi gali užsisukti diskoteka. Ją kiek pavirino ir gan greitai patalpas apleidęs Mario, o Vidis... Vidis galėtų šokiui suvilioti ir pačią Anglijos karalienę – tikrai rastų tam tinkamą bootlegą ar remiksą.
Pauzė, baterijos įkrova, vėlyva šeštadienio popietė, mes ir vėl pirmojoje zonoje. Nemiegoti ragino „Club Tropicana“, „Vienuolyno kieme“, be didžėjų maratono, surengę ir meno dirbtuves-parodą-pardavimą. Kiek prieš aštuntą visai ne tropinius, labiau viduramžiškai verksmingus signalus transliavo Teen Bruises, šiaip jau labiau vičhauzeris, bet naktį juk visi susidraugauja. Piešėjai piešė kol kas juodai ant balto, po truputį aiškėjo, kurį darbą mielai pasikabinčiau salione, bet GRLA ir kiti grafitimeikeriai dar slėpėsi už scenos.
Vakarui gilėjant palmės augti ir papūgos čirpenti nepradėjo, tad kiemą iškeitėm į kitus. „Vasaros terasoje“ turėjęs groti St. Stereo dar ilsėjosi, vietoj to prie baro sukosi tikrieji Mokytojų namelio gyventojai. „Soul Box“ iš viso niekas nesisuko, tik į pledus suposi. Ėjom į „foosin“, kur vyko „Paskutinis taksas“.
Apie Fair & Square talentą ir muziką esu skaičiusi nemažai komunikacinės medžiagos, bet įžanginis jo setas nepaliko visiškai jokio įspūdžio. Gerai, kad stalo futbolo klubo kieme, tai yra, „Ūkio banko teatro arenos“ užnugaryje, tos muzikos nesigirdėjo, ir vietoj to buvo galima kvėpuoti nutikimais iš festivalių, likusios vasaros planais bei naktinės sostinės įvertinimais. Pirmąjį grojiką pakeitęs Rus Dawg greit pakvietė į tamsų ir tvankų baro vidų. Viskas buvo kaip „Satta“ bare prieš kokius metus – krito stamantrūs ir raumeningi beatsai, daužė per fullcapų snapus ir liepė vartyti nuogas šlaunis bei tricepsus. Visi pakluso, visi plojo, visiems patiko. Rus Dawg – vakaro puikuolis!
Ir… viskas. Splinterio ir Intakz nebeklausiau, paskutinio takso į „Trip Bar“ nebelaukiau, nors „Džiumandži“ su jah jah kariais ir skambėjo patraukliai. Kitą kartą. Juk vasarai (kiek jos čia beliko) užsidarė tik „foosin“, o Gedimino pr. 31 kol kas kviečia visu pajėgumu. Tuo tarpu atgal į festivalius.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS