Žilvinas Noruišis: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad iki šiol skambinama dėl „Satta“ keliamo triukšmo, nors baras jau metus neveikia“
Daina Dubauskaitė 2013-01-05 14:30
Kiekvienas susitikimas su Žilvinu Noruišiu galėtų virsti straipsniu. Ką čia susitikimas – internetu esame tiek pribendravę su scena ir muzika susijusiais reikalais, kad knygą galėtume leisti. Tai pašnekovas, turintis ką pasakyti daugeliu temų, ir sako tai vaizdžiai bei plačiai.
Beje, vieną interviu su juo jau esu publikavusi. 2006-aisiais „Saulėgrąžose“, kai Noruišio akyse dar nebuvau regėjusi. Pamenu, galvojau, kad labai arogantiškas vyriškis su manimi kalbasi. Dabar taip nebemanau, gal per daug vandens nutekėjo ir per daug bendrų nutikimų su Žilvinu sieja.
O pakalbėti ir šiandien yra apie ką – šįkart ne apie muziką ar septyncoles plokšteles, kurios vis dar yra svarbi jo gyvenimo dalis, kaip ir šeima, Vilnius bei futbolas. Ir net ne visai apie „Satta“ barą ar festivalį „Satta Outside“, kurių be Žilvino gal išvis nebūtų. Tiesiog, apie gyvenimą. Gruodžio pirmadienio vakarą sėdint „Soul Box“.
Ką veiki, kai iki „Satta Outside“ dar 8 mėnesiai?
Tėvu dirbu, groju, sėdžiu internete, rašau komentarus.
Ir trečiadieniais nešiesi plokšteles į „Cafe de Paris“. Pakanka organizacinės veiklos?
Jei palyginus su „Satta“ laikais, aišku, jos mažiau. Bet man tie trečiadieniai patinka. „Archives de Vinyles“ – stabilus reikalas su gera muzika, būna linksma. Žiūriu į tai kaip į edukacinį dalyką – lyg su kolegomis vykdytume misiją. Nors viskas tikrai paprasta, skamba daug įvairios muzikos. Kiekvieną trečiadienį apibrėžiame stilistiškai. Elektronikos dažniausiai nebūna. Nors, va, su Sleeperiu grodami išsitraukėm ir tokias plokšteles. Dažniausiai – šeštas, septintas, aštuntas dešimtmetis.
Ar vinilo kaupėjų ratas jau apsisuko, ar vis randate naujų serijos svečių?
Nekviesi gi žmogaus tik dėl to, kad jis namie turi 30 vinilų. Todėl ir sukasi tas ratas. Kai kuriuos kvieti dažniau, kitus rečiau. Neturime tikslo programoje įrašyti daug skirtingų vardų.
Patys nesiprašo?
Ne. Bet įkalbinėti irgi daug nereikia. Ypač antrą kartą.
Gaila tik, kad vakarai būna trumpoki, ir apie pirmą barmenai jau veja namo, nors niekam dar nesinori.
Tai ką veiki savaitgaliais?
Šeštadieniais galima pažiūrėti bent tris futbolo rungtynes iš eilės... Tą daryti mėgstu labiau negu groti.
O kada paskutinį kartą ėjai pasitūsinti? Pastebėti, paanalizuoti?
Eee... Neatsimenu. Pasitūsint – tai pagert ir pašokt? Buvau čia kažkada išėjęs į miestą, prasiėjau per barus, kai kur diskonai vyko. „ŠMC kavinėj“ užtikau labai gerai grojusį Roadsmaną. Mielai dažniau eičiau kažko konkretaus paklausyti, bet su tais vaikais sudėtingiau vakarais. Kartais dėl to pasigraužiu, bet iš tikrųjų tai...
Ar matai per metus susiformavusią alternatyvą „Satta“ barui?
Nemanau, kad tų alternatyvų reikia. Ar kad jų reikia ieškoti. Turėtų atsirasti, o gal jau atsirado, nauja vieta su savo vardu ir savo tikslais. Kad nereikėtų lyginti. Galiu tau užduoti tokį patį klausimą – ar atsirado Vilniuje alternatyva „Stereo 45“?
Na, „Stereo 45“ daug kas gimė ir išaugo savomis kryptimis...
Ir „Satta“ užsimezgė keletas kolektyvų, kurie galbūt kažką panašaus daro ar darys. Svarbiausia juk yra žmonės. Tai, kiek jų į vieną vietą sueina. Jie ateina, pabūna, užauga ir išsisklaido. Galima tokią pačią „Satta“ atidaryti kitoje vietoje, bet ar bus tas pats efektas?
O akivaizdžių bandymų imituoti pastebėjai? Galbūt dar barui veikiant?
Ne, nelabai. Kol „Satta“ veikė, nebuvo kada stebėti, turėjau reikalų. O dabar nekrenta į akis, ne per dažniausiai vaikštau ir tyrinėju. Manau, būtent tokių požiūrių visumą, žingeidžius muzikai žmones vienijančios vietos nėra. Bent kol kas.
Ar pats sutiktum tapti dar vieno klubo, baro programos vadovu? Su „Satta“ kolektyvu ar kitais žmonėmis?
Gal, kai bus laikas. Tame yra daug niuansų. Kad viskas veiktų gerai, neužtenka mokėti ir norėti. Kaip besistengtum.
Be to, įtariu, kad kuo toliau, tuo mažiau yra vietos pastoviai kokybei. Ne tokiai, kuri ateina pliūpsniais. Pastovumas – retenybė. Gal trūksta pinigų... Turiu omenyje lankytojus, ne organizatorius. Žmonės Lietuvoje neuždirba tiek daug, kad ir kultūrai atitinkamai galėtų skirti.
Pagerti užtenka...
Čia jau vidinės kultūros dalykai. Jei žmogus sumoka 15 Lt už bilietą ir tiek pat prageria, manau, tai normalus balansas. O jei, pragerdamas po 100, spaudi 10 Lt įėjimui, tai jau ne kažką.
Bet kodėl alui niekada negaila, o geriems atlikėjams..? Net 15 Lt už tą bilietą atrodo daug. Nekalbu jau apie 25 Lt. Va, vakar buvau Slow Magic paklausyti. Dar ir 96WRLD grojo, bet „Kablys“ tikrai nuo žmonių nelūžo.
Aha, o dažnai ir už abejotinesnės kokybės atlikėjus susimoka dar ne po tiek. Ir būna pilna. Renginių kainodara – sudėtingas dalykas. Iš esmės normalu, kad žmogus dirbdamas, organizuodamas, nori ir uždirbti. Ir kažkur tuomet reikia sutaupyti. Taupai arba savo, arba programos, kokybės sąskaita.
„Satta“ bare kokybinės išlaidos retai būdavo kvestionuojamos. Tokios kokybės garso, koks vienu metu buvo bare, pastaruoju metu neteko girdėti. Tai buvo brangu ir žmonės už tai mokėti nenorėjo. Kai įėjimas kainuodavo 0 Lt, įeiti būdavo sunku, o kai paprašydavome pinigų... Net ir patys geriausi renginiai ne visuomet atnešdavo pakankamą sumą. Bet džiaugdavomės pasikvietę tikrai gerą atlikėją.
Lietuvos scenoje apskritai trūksta fantazijos. Klubas, baras... Naujas klubas, naujas baras... Fanera, paletės... Kažkada tai buvo cool, bet dabar individualumo tokiuose sprendimuose tikrai mažai.
Ar ne per daug Vilniuje barų ir ne per mažai klubų? Apskritai ar yra klubų, tavo akimis?
Tokių klubų, kurių daug Vilniuje, labai daug ir visur kitur. Kaune, Jonavoje, Švenčionyse, Maskvoje, Pskove, Berlyne. Tai klubiukai, kuriuose vyksta, groja, šoka bet kas, žmonės tiesiog leidžia laiką ir pinigus, linksminasi. Jei kalbėtume apie klubą kaip vienovę, kažkuo išskirtinę, tai būtent to išskirtinumo man ir trūksta.
Vilniaus tusofkė kenčia nuo to, kad yra priverstinai varoma į tas pačias vietas. Organizuodamas renginį renkiesi optimalią savo poreikiams vietą, o tokių - viens, du, trys, su programa dirba taip pat panašiais principais – „biški to, biški ano“.
Ir taip iš pirmo žvilgsnio skirtingos vietos tampa vienodomis.
Taip. Dar dirbant „Satta“ bare man būdavo keista, kodėl kai kurie žmonės pyksta, kad nekviečiu jų groti pas mus. Ir jie nesuprasdavo, kad yra šiuo metu yra siejami su kita scena ar klubais, daro ten puikius renginius. Juk tai tikrai nėra blogai.
Na, daugelis didžėjų šiandien deklaruoja, ką nori deklaruoti, bet at the end of the day, trečią nakties, visi išsitraukia tą patį hitą.
Ha... Prisipažinsiu, į „The Lift“ taip ir neteko užsukti, bet stebint jų veiklą programa atrodė tikrai pakankamai unikali. Nors stilistiškai ir nevienoda.
Kaip ir „Stereo 45“, tai buvo trumpai ir buvo jėga. Ir nebepasikartos. „Satta“, beje, net 5 metus veikė...
Aktyvios veiklos buvo mažiau. Juk ir uždarę buvo, ir vasarą atostogaudavom. Ir penktą jubiliejų šventėm jau realiai neveikdami.
Galėjo ir anksčiau viskas baigtis. Klubas nėra pigus malonumas, ir tikrai ne paprastas užsiėmimas. Toks superklubas kaip „Gravity“ juk irgi ne visuomet auksinius laikus išgyveno. Gal šešeri, septyneri metai realaus gėrio.
Skaitau dabar Peter Hook, „New Order“ nario, autobiografiją apie „Haçienda“. Tai jie realiai visada varė į minusą. Ir tik po ilgo laiko suvokė, kad gal neapsimoka kasdien dirbti, užtenka savaitgaliais...
Va, va. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra begalės. Iš esmės visi geriausi, įspūdingiausi, į istoriją įėję judėjimai gimė iš paprastų, nuoširdžių iniciatyvų ir niekam neatnešė labai daug pinigų.
O šiaip džiaugiuosi ir net didžiuojuosi, kad gyvenu Vilniuje. Nuvykęs į kokią Rygą tik dar tvirčiau tuo įsitikinu.
Tiesa, yra toks keistas momentas. Kai žmogus nori ilgai dirbti tą patį darbą, anksčiau ar vėliau tampa profesionalu. Tam reikia pinigų. Žmogus ima ieškoti kelių, kaip tapti profesionaliu. Taip tampa komerciniu atlikėju. Jis susitvarko ir yra pasiruošęs kokybišką produktą, bet... tampa nebeįdomus. Per kokį pusmetį tiesiog spėja pabosti.
Pereikim prie kitos plačios temos – festivalių. Ar jų Lietuvoje ne per daug, o gal net per mažai?
Čia, kaip ir kitur, reikalinga kaita. Vieni auga, kiti, kurie nesugeba išsilaikyti, turi mirti. Mes kalbame apie keletą festivalių, per tam tikrą laiką užsiauginusių lankytojų skaičių. Kai jie tik užgimė, pavyzdžiui, „Satta Outside“, tikrai nebuvo pirmieji. Tokių mažų festivaliukų turėtų, manau, atsirasti kiekvieną vasarą. Ir jie galėtų užaugti bei vykti daugiau nei dukart. Alternatyvininkai galėtų susieiti ir kažką rimtesnio padaryti, o ne mini pagėrimus gamtoje. Tie dalykai yra smagūs, viskas taip ir turi prasidėti. Nepadaręs šūdino festivalio, nepadarysi ir gero.
Nereikia norėti daryti festivalio visiems. Tame nėra prasmės. Jei bandysi apsimesti, kad nesi komercinis, ir bandysi daryti visiems... Juk atvirai komercinio festivalio Lietuvoje lyg ir nėra.
Karklė?
Turiu omenyje kokius 50 tūkst. žmonių, daug popmuzikos, pop roko.
Gali toks atsirasti?
Galbūt. Bet tokie dalykai neatsiranda per dieną. „Be2gether“ juk irgi ne per savaitę suorganizuotas. Jame dirbo žmonės, turintys 10, 15 metų patirties.
Tai kodėl jis neišgyveno?
Nežinau, tikrai nežinau. Net nesu ten buvęs, tad neturiu ką pakomentuoti. Tai buvo didelis, stambus renginys, su kuriuo reikėjo dirbti kiekvieną dieną. Gal per dideli buvo užmojai? Gal pritrūko užsidegimo?
Entuziazmas išblėsta daugeliui. Man atrodo, kad Lietuvoje projektai per greitai miršta. Ne tik apie festivalius kalbu.
Manau, ragus aplaužo elementari buitis. Ne kiekvienas gali sau leisti aukoti laisvalaikį ir sunkiai uždirbtus pinigus muzikiniams hobiams. Žmonės, kurie tam galėtų skirti ištisus metus, turi turėti pajamų išgyvenimui. Jei nori samdyti profesionalus, jie kainuoja. Jei nekainuoja, jie sunkiai kontroliuojami...
OK, ir vėl keičiam temą. Apie prisikėlimus. Pastarosiomis dienomis daug keistų sutapimų – „Pravda“ redakciją atnaujino, „Ore.lt“ dizainą pakeitė ir iš esmės deklaravo prisikėlę, „Djscene.lt“ ieško, kam projektą perleisti... Kaip manai, kodėl visi vienu metu? Ar yra prasmės prikėlinėti senas idėjas?
Kaip brendų specialistas atsakyti negaliu, bet kaip skaitytojas, komentuotojas... Aš tų bandymų matęs gal penkiskart daugiau, nei realiai įvykusių projektų. Pirmi du mėnesiai aktyvūs, o po to... Turi būti sistema, ant kurios idėją galima būtų pastatyti. Žmones reikia motyvuoti. Galbūt finansais. Juk tikrai yra skirtumas, tuose pačiuose festivaliuose, kai dirbi su savanoriais, ir kai jiems sumoki.
Man atrodo, kad kultūros, muzikos žiniasklaida niekur savęs pati neišlaiko...
Istoriškai muzikinė žiniasklaida augo ir stiprėjo promoterių iniciatyva, vėliau prisidėjo įrašų kompanijos, reklama. Šiuo metu pinigų iš reklamos tik mažėja, o tradicinės leidybos kaštai išaugo, taigi persikėlus į webą ir tam tikrų išlaidų išvengus, atsiranda pagunda vengt ir bet kokių kitų išlaidų...
Negi Lietuvoje koks nors organizatorius kam nors moka už reklamą? „Logotipą įsidėsime“. Na, aš absoliutinu, bet esmė tokia.
Nes industrija yra jauna. Kitur, kur jai 70 metų, visi supranta, kas ką remia, o kas kam moka pinigus. Beje, ir atlikėjai dažnai nesupranta, kur veliasi. Sutinka groti didelio biudžeto renginiuose už, galima sakyti, kapeikas. Nesugeba skirti, kur yra gerbėjo iniciatyva, kai kviečiasi pagroti į kavinę, ir kur yra didelio prekinio ženklo renginys.
Gal reikia vadybininko? Bet jų irgi visi bijo...
Bijo, nes nėra tradicijų. Jos randasi, kažkas dirba, stengiasi. Bet tų pinigų taip nėra, kad visų pirma šį darbą reikia nuoširdžiai mėgti. Nori būti atlikėjo agentu, vadybininku – turi rasti šioje veikloje save, neskaičiuoti darbo valandų, neišjungti telefono. Nori organizuoti vakarėlius – apsispręsk, ką tu nori padaryti. Ar gerą koncertą, ar įspūdingą reklaminę kampaniją, nufilmuoti videoklipą ‘kaip mano tūse zjbs’, ar tiesiog pašokt pagal mėgstamiausią muziką.
Sakei, kad negalima skirti festivalio visiems. Turbūt lygiai taip pat negalima jo skirti sau?
Gali būti nišinis ir ieškoti panašių į save. Man, pavyzdžiui, tikrai norėtųsi tokio festivalio su 60s, 70s muzika, bet tokio tikrai nedarysiu, nes žinau, kad būtų visiškas finansinis pravalas. Lygiai taip pat kai kuriose kitose nišinėse scenose – potencialas toks mažas, kad bet koks kokybiškesnis renginys atneš minusą.
Šiandien bene sunkiausia yra ne rasti, kas patinka, o žinoti, ko nori. Prieš 30 metų Detroite prie klubų būdavo kilometrinės eilės, ir žmonės tiesiog eidavo klausyti muzikos be pavadinimo, nes kitur jos negalėdavai gauti. O dabar – tik išsirink! Tada dar paspausi porą mygtukų, dar šimtą nuorodų rasi, tik imk.
Ar žmogus šiandien gali išsirinkti, ar jam turi kažkas padėti? Kas tas kažkas?
Anksčiau tai darydavo muzikinė žiniasklaida. Ir šiandien yra rimtesnių šaltinių, kurių autoriai stengiasi. Bet bendrai žvelgiant tai dabar neužtenka vieno interviu per mėnesį, reikia generuoti turinį, kuris savo ruožtu generuos paspaudimus.
Pateikti žmonėms informaciją apie tai, ką jie turėtų mėgti – labai sudėtingas ir atsakingas dalykas. Ir ne visuomet tie, kurie už tai atsakingi, yra pakankamai kompetentingi. Galbūt tai daro už praėjimą, galbūt apskritai iš geros valios. Ir kai prisireiks susiremontuoti butą, galbūt nebėgsi apžvelgti renginio, nes tau tai realiai kainuos pinigų. Mačiau daug tokių aktyvistų, kuriuos prispaudė buitis ir viskas baigėsi.
Kaip manai, Lietuvoje greičiau suaugama, nei svetur? Greičiau gyvenimas prispaudžia?
Pavyzdžiui, modų judėjimas Anglijoje vis dar gyvas. Jau senokai suaugę modai perka vintažinius rūbus, batus, eina į tas pačias vietas, didžėjai groja iš senų plokštelių. Tai kultūra, kuri turi savo tęstinumą.
Anksčiau „Intro“ vykdavo tokie rastamanų trečiadieniai. Vienu metu tai buvo visai rimtas reikalas. Čia tik vienas mažas pavyzdys. Dabar – jovalas, viskas viename. Aišku, nieko blogo tame, kad žmonės domisi įvairiais dalykais. Aš pats dabar klausau tikrai labai įvairios muzikos, įvairesnės, nei anksčiau. Bet būtų smagu rinktis tarp stilistiškai skirtingų barų, o ne matyti penkis vienodus, kurie keičiasi programomis kiekvieną savaitgalį.
Na, buvo bandymų daryti repo klubus ir panašiai. Gal kritinės masės neužtenka?
O gal klubus daro ne tie žmonės, kurie turėtų. Tie, kurie turėtų, turi per daug skepsio, neturi pinigų ir noro. Dar pridėk savivaldybės požiūrį į šią kultūrą, kurios jie net neįvardina kaip kultūros.
Kaip su tuo kovoti? Negi mes tikrai tokie rėksmingi?
Aš nuoširdžiai tikiu, kad iki šiol skambinama dėl „Satta“ keliamo triukšmo, nors baras jau metus neveikia. Galim net susilažinti.
Tai gal tie žmonės pyksta dėl to, kad patys nežino, kas čia per kultūra? Nes anksčiau pas mus jos nebuvo?
Žinai, ne visi žmonės yra durni. Dažniausiai viskas tampa aišku po vieno normalaus pokalbio. Ir tuo – visų gyventojų interesų suderinimu – turėtų rūpintis būtent savivaldybė. Jei vienas, gaudamas pensiją, nori ramiai miegoti, o kitas, ją jam mokėdamas – pardavinėti alkoholį, reikia ieškoti sprendimo. Gal dubstep renginius ne stiklinėje patalpoje reikia organizuoti, pavyzdžiui. Ribos dažnai peržengiamos, o žmonės tik apsimeta, kad elgiasi tvarkingai...
Vilniaus specifika – viskas vienoje vietoje. Ir gyvenamieji namai, ir komercinės patalpos. Anksčiau nebuvo sunku nuvažiuoti į klubus miegamuosiuose rajonuose, dabar situacija kitokia. Na, bet nėra viskas čia jau taip blogai...
Gerai. Tai kas tau šiemet labiausiai patinka Vilniuje?
Į tokius klausimus atsakinėti labai sunku... Vasarą, va, buvau nuėjęs iki „Foos-in“ kiemelio. Labai patiko. Po to, kai „Raketa“ atsirado, dar neteko užsukti.
Tai jau ir nebespėsi – „Raketa“ užsidaro.
O, nu va. Matai – faina vieta buvo, bet fainumo neužtenka. Ypač žiemą, kai be priežasties iš namų sunkiau ištrūkti. Pats irgi dažnai vienų ar kitų priežasčių randu nenueiti, nors visai įdomu būtų. O vasarą vaikštai sau, netyčia kažką aptinki – smagu.
Dar man patinka visokie rankų darbo dalykėliai, šen bei ten atsirandantys. Tikiuosi, ateityje vis daugiau žmonių ims norėti savo, mažo, šeimyniško versliuko, paprastų vietų, kurios nenorėtų tapti viskuo iš karto. Ne klubas, valgykla ir pre-party lounge viename, bet kažkas konkretaus.
O kas nepatinka?
Dažniausiai smulkmenos, kurias ištaisius reikalai smarkiai pagerėtų, bet niekas jų nepastebi. Aš gal priekabus. Suvokiu, kad tai tam tikra problema – jei ne tobula, tai šūdas.
Pasižiūri į klubo ar baro programą ir matai, kad nėra idėjos, pramatymo. Yra tik tie patys lineup’ai su skirtingais pavadinimais. Ir fanera. Kodėl gi nepadarius kad ir nesąmonės, bet išskirtinės? Standartu turėtų būti išskirtinumas, o ne sugebėjimas įtikti visiems.
Nepatinka, kad už baro vis dažniau pradeda dirbti žmonės, kuriems tai... nepatinka. Norėdami nemokamais renginiais pasigausinti klientų, barai ar klubai kartais tieisog nesugeba pasinaudoti tuo srautu, nes neturi tam tinkamų žmonių.
Ir dar kad visi, negana to, kad neranda sau vietos, dar ir vienodai groja. Gabalų kelias į pleilistus aiškus – visi perka tose pačiose parduotuvėse ir tūsina tuose pačiuose afterparčiuose.
Ir dar tas taupymas... Taupoma viskam, akustiniam sprendimui, aparatūrai. Garso sistemų pardavėjams svarbiau pinigai dabar, nei tai, kaip po pusmečio skambės tas klubas. Ne visiems užtenka kantrybės išaiškinti, kuom skiriasi 30.000 ir 80.000 vertės sistema.
Neseniai va buvau Berlyne. Vienas įdomus LA beatmakeris „Facebook“ parašė, kad daro secret gig’ą įdomioj vietoj. Šiaip taip įtikinau kelis aplink buvusius lietuvius, išsiruošėm. Niekas nežinojo, kas per vieta, bet šiaip taip nusigavom... O ten – koks šeštadalis „Skliautų“ galerijos. Ant baro stalo čiuvakas pasidėjęs savo aparatus, sėdi didžėjus, kuris turi groti prieš ir po, su draugeliu, ir barmenas. Na, ir mes. Tai ir buvo visa vakaro publika. O žmogus šiaip aktyvus, pasirodo festivaliuose.
Labai smagu buvo. Tokių dalykų man Vilniuje tikrai trūksta. Jų, netikėtų, mažų, keistų, nesėkmingų, dažnis ir kiekis ir yra tikrosios naktinės kultūros pagrindas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS