1-800-DAINAD : BŪTA : Gorkis, užstrigęs lifte, kapojo vištieną

Pirma stotelė – Kaunas. Giliau į miestą nesiveržėm ir kelioms valandoms stabtelėjom Savanorių prospekte prie legendinės „Veneros“, kurioje, legenda byloja, tos pačios šokėjos dirba nuo pat atidarymo. Vakaro meniu dar aštresnis už striptizą – Pietų Afrikos tradicijomis modifikuota vištiena, nors, tiesą sakant, „Counterstrike“ liaudyje priimta vadinti tiesiog dešra. Šios „Terra“ patalpose rasti buvo galima įvairiais pavidalais. Muzikinės, pokalbių forma (tiksliau, monologų) ir tos tikrosios, mėsą primenančios.

Antro patiekalo iškart niekas nevalgo, todėl šiaip ne taip išsprendę technines ir logistines problemas į duetą iš spintų ir stalų suręstoje scenoje stojo tolimi giminės Intakz ir Roadsman. Duetas buvo improvizuotas, išraiškos laisvę tai gal kiek ir apribojo. Ta prasme, skambesio požiūriu viskas toje valandoje buvo gerai ir išlaikytai, tik be tvarkos. Na, bet vakaro „Mechaniškai atskirta vištiena“ pagrindinė tema, be abejo, buvo chaosas, atsispindėjęs net dekoracijose ir rūkyta mėsa dvelkiančiuose dūmuose. Kiek atidžiau namų darbus buvo pasiruošęs JaZzy, nors muzikine prasme ne taip baisiai sužavėjo. Aišku, palyginus su vakaro žvaigžde „Counterstrike“ visa tai skambėjo lyg meilės simfonija.

Be pagrindinės salės, buvo ir vegetarams skirta poilsio zona apačioje. Grojo ten daug labiau atsipūtusiai, nei pirmojoje zonoje. Pavyzdžiui, „Do The Hustle“, nors šiais laikais niekas taip gražiai nebešoka...

.

Jau pusę antros skubiai evakavomės, o pavymui liejosi „Counterstrike“ skilandžių salvės. Tiesa, sunkiai net ir brutaliais būdais bepatenkinamas jaunimas po to guodėsi, kad buvo ir dubstep, ir kitų visai nežiaurių dalykų, bet svečias vakaro eigoje visgi sulaukė dovanos iš gerbėjų – lietuviškos dešros. Nes gėlių ir saldainių juk niekas negeria! Tiesa, kiek žinau, ta dešra atsidūrė kauniečio taksisto malonėje ir į užsienį tikrai neišskrido. O gaila.

Vilniuje tuo tarpu laukė tikra sėkmė. „Gorky“ klubo krikštynos ir trečią valandą ryto virte virė. Beje, kaip ir septintą – asmeniškai išėjau penktą, bet juk gandonešiai niekada nemiega. Taigi. Programa vėlavo, Loranas kiek zirzė dėl netvarkingo techninio pasirengimo, pirmajame (arba kavinės) aukšte plieskė šviesa, ir todėl viskas kiek priminė siurrealų tetos gimtadienį. Na, „Gorky“ savininko Augustino tokia specifika – jo kavinėse tiek interjero detalių, tiek to sunkiai nupasakojamo „personal touch“ dėka visuomet jautiesi kaip namuose ar svečiuose, ir tai yra labai gerai.

Apačioje klubas labiau priminė klubą ir buvo jaukesnis, nei tada, kai tikrinau savo kantrybę su „Souled“. Na, visų pirma, žmonių buvo tikrai daugiau, jie buvo spalvoti, kalbūs, šoklūs ir kitaip klubiški. Susirinkę iš visų „tų“ Vilniaus kavinių, tikiuosi, ne vienam vakarui.Beje, šuolis atgal į praeitį, bet visai į temą – Rolas pasakojo pasidžiaugęs „Phantom/Ghost“ koncertu (neabejoju) ir tuo pačiu „Menų spaustuvėje“ pastebėjęs, kokie tie siauresniojo rato vilniečiai visi vienodi, nors paskirai kiekvienas atrodo originalus ir išskirtinis. Taigi!

Grįžtam į „Gorky“. „Partyzanai“ kaip visuomet maišė nesumaišomus, beje, šįkart jau ir Mantas, ir Nostra dėvėjo marškinėlius su iškirptėmis iki bambų. Geriau vėliau negu niekad.

Intakz, pagaliau sulaukęs savo eilės, per valandą nesugrojo nė vieno d‘n‘b kūrinio ir visus varė rytinės išpažinties į garažą. Šitaip:

Ir dar anaip:

Net nežinau, kas buvo geriau. Didžėjus šluostėsi prakaitą ir neatsisakinėjo skysčių formos kyšių, šokiai salione įgavo naują prasmę, o pokalbiai apie viską, išskyrus logiką, dar suaktyvėjo. Buvau vadinama Sara O‘Connor, taip pat Sandra. Tuo tarpu kažkas domėjosi, ar apačioje groja Ignas, sulaukęs teigiamo atsakymo džiaugėsi, po penkminutės grįžęs piktinosi už apgaulę.

Iš tiesų ten grojo Pupa – labai rimtai ir labai susikaupęs, ir gana griežtus garsus. „Happyendless“ duetas tuo tarpu jam už nugaros turėjo „a party of their own“ – rankos buvo viršuje, kaip ir lūpų kampučiai. Vakarėlis greičio nemažino. Laikrodis rodė turbūt apie penkias, neištvermingieji jau gulinėjo ant sofų.

„Kur Deividas?“, – neretoriškai klausė Rolas viršuje. „Koks?“, – kažkoks išsiblaškėlis tikslinosi. Tada atsiminiau, kad pagrindinis vakarėlio efektas juk buvo „Swayzak“ narys David Brown. Apie jo pasirodymą girdėjau bent tuziną pačių įvairiausių atsiliepimų, iš esmės „taip“ ir „ne“ buvo po lygiai. Kalbėta apie nuosekliai pasakotą muzikinę istoriją, kiti tai vadino „jaunimo muzika“, treti peikė dėl technikos nebuvimo... Žodžiu, viskas normaliai!

Šeštadienis ta proga pramiegotas, prabudau kaip tik prieš pietinį „Kino pavasario“ seansą, iškart po jo ir spaudžiau rankas Vaiperiui, Mamaniai, Sonikui, Splinteriui, Bongui (reszpekt už bliuzoną „Polska“ – sakė, taip protestuoja prieš protestuotojus prieš lenkus), Endžiui, Pauliui Pee ir visiems kitiems. Į „Red Bull Music Academy“ infosesiją susirinko, manau, daugiau nei pusšimtis interesantų. Atrodo, didelei jų daliai svečio Mark de Clive-Lowe pasakojimas apie gyvenimą ir muziką paliko tikrai gerą įspūdį, o techninė-kūrybinė improvizacija dar ir padirbėti įkvėpė. Bent jau pora žmonių tvirtino, kad nori bėgti namo ir prie savo geležų prisiliesti. Aš tuo tarpu dar ir dar kartą linkiu anketą užpildyti – neįkas, o naudos gali būti daug. Daugiau apie „RBMA“ čia.

„The Lift“ gimtadienis tuo tarpu buvo ir vienas paskutinių savaitgalių banko saugykloje, tad neapsilankyti kaip ir nebūtų buvę padoru. Pareigingai atvykau dar prieš vidurnaktį, mat tada savo setą pradėjo ant trijų „Adidas“ juostelių Kauno, o gal ir Lietuvos ateitį laikantis Ampulė. Tai buvo vienas iš jo vis dar labai retų pasirodymų (legendinio „Minirave“ atkartoto įrašo klausom čia, ir klausom garsiai), juos vaikinas (beje, penktadienį išgirdau, kad mano pusbrolis – smagu, klanas plečiasi, kas dar?) ruošia atsakingai. Groja taip pat, susikaupęs, nežiūrėdamas į publiką – manau, su laiku atlaisvins užtrauktuką. Kaip ir dera vakaro pradžiai, buvo melodinga ir gana šviesu, o įsibėgėjus puikiai suklijuoti ir tokie du nuotykiai, kaip susivienijimo „Supermayer“ hitas „Two of us“ bei Lone „Raptured“. Magija! Nebevaldžiau laiko tėkmės ir lifte strigau gerokai ilgiau, nei planuota... Kiti irgi panašiai. Minia tik gausėjo, merginos laisvėjo.

Mažai betrūko, kad savaitgalis būtų vainikuotas psy trance šokiais dabar jau buvusiame klube „In Japan“ Profsąjungų rūmuose. Dabar jis skirtas sunkiajai muzikai ir vadinasi kažkaip kitaip, bet į vidų (sakė, dekoruotą kaip visuomet puikiai tranzeriškai) taip ir nepakliuvau, nes tvirta kainodara buvo nepavaldi laiko tėkmei ir nuolaidos trečią ryto niekas nesutiko padaryti. O aš pinigus buvau išleidusi sekmadienio premjerai Operos ir baleto teatre... Pati kalta.

Ką praleidau? „Silence“ gimtadienį „Opium“ su Ernesto scenos priekyje (sakė, buvo gausu ir skambu, aš tepamačiau patiesėjusius „Briusly“ sienų brūkšnius bei keistą meškiną apačioje) bei „RBMA“ afterparty su „geriausiu ever“ Mark de Clive-Lowe ir jo mašinų pasirodymų. Taip pat kaunietiškų karjeros dienų baigtuves su Thomas Muller, po kurių šviesos technikas viešai piktinosi, kad žmonės namo išeina vakarėliui nesibaigus. O, stebukle. Ar gailiuosi? Iš esmės jau ne, nebent pravažinėto „Phantom/Ghost“ koncerto. Šiemet dar liko keliasdešimt savaitgalių. Gyvenime – dar daugiau. Visko bus. Kad tik žmonių pakaktų.

Ateinantį savaitgalį, manau, praleisiu dar daugiau, nes planuoju atsakančiai pakinopavasarinti. Na, kažkaip į „Opium“ bei „The Lift“ užsukti reikėtų – Saulty atsiveža Steve Kotey, o Intakz su Simao trauks jau šeštą ir tikrai paskutinę detalę. Po to, anot „The Lift“ idėjininko Mindaugo, bus dar viena proga, labai balta ir meniška. Prašiau jo duoti man interviu, taigi gal apie viską papasakos plačiau.

O čia šiaip, bonusui, vakar atradau.