1-800-DAINAD : BŪTA : Loftas-Kopenhaga-Lazdynai

„Lofte“ praėjusį penktadienį vyko „Zip Clubbing“ gimtadienis. Sako, baigėsi jis nevienodai, skirtingose miesto vietose ir įvairiu paros metu. Kai kam – net pirmadienį. Kiti gi vos spėjo į savo laidas, kitus vakarėlius ir panašiai. Aš jame nebuvau, nes tuo metu su kolegėm šmirinėjom mėsininkų rajone Kopenhagoje. Gimtadienyje buvom vakarą prieš tai.

Tai buvo vadinamasis „darbo balius“, ne toks gausus, kaip minėtoji ZIP FM fiesta ar dar prieš savaitę suskambėjęs „Senosios mokyklos“ skambutis. Visgi negaliu nepasidžiaugti, kad mano ir Nido (dabar „Coffee Inn“, o anksčiau grynai didžėjaus) duetas buvo iškviestas netgi bisui, direktorius plojo katučių ir užvedinėjo šokiams, Snoop Doggas nemaišė Kylie Minogue, ir taip toliau. Absoliučiai šlageriškas – gimtadieniškas setas, kurio pakartoti greičiausiai įmanoma nebus. O aš gal ir nenorėčiau. Noriu groti drum’n’bass!

Kopenhaga pasitiko labai greit ir labai žvarbi. Oro uoste jau mojavo kalėdinės eglutės, girliandų netrūko ir centre. Vizito tikslu buvęs architektūros studentų susibūrimas (plėstis būtų beviltiška, jau esu rašiusi apie tai čia, labai paini tema, kurios nesupranta niekas, ten nebuvęs), tiksliau, finalinis jo vakarėlis, gerokai nusikėlė, tad penktadienį praleidom įvairiuose mažuose Danijos sostinės taškuose. Minėtam mėsininkų rajone jų net keli. Visi gana panašūs – bent taip sako. Baltos plytelės, vitrininės sienos, įvairios kilmės ir laikmečių sofos, foteliai ir muzika. Nieko labai įpareigojančio, nebent tavo piniginę. O kas sakė, kad bus lengva? Cheers, thanks a lot!

Šeštadienį nuleidom garą pagrindinėj piniginių traukos gatvėj, vakare vėl tikrinom muziką skleidžiančius taškus. Iš pradžių, tiesa, sustojom visai smagios koncepcijos bare-skalbykloje „Laundromat“. Nesu tikra, ar tos raudonos skalbyklės veikia, bet panašu į tai. Raudonos. Žinau, prie kurio didžėjaus namų Kaune interjero baisingai tiktų.

Nors klubinėjimo į išankstinį kelionės planą netraukiau apskritai, natūraliai dubauskaitiškai išvengti jo nepavyko. Ne, į „Sensation White“ nėjom. Skirtingai nei keliolika tūkstančių baltai apsirėdžiusių kopenhagiečių ir miesto svečių, Skandinavijos perlą atakavusių iš visų pusių. Su ateinančia naktimi jų tik daugėjo. Jie lenda į tamsą! Eric Prydz pamatyti tikrai norėčiau, bet gal ne „H&M“ ir „Vero Moda“ baltų skyrių išpardavimo aukų apsuptyje. Vieną kartą „Sensation“ jau buvau, su vestuvine suknele, šiam gyvenimui pakaks.

Kur kas išganingesnė idėja pasirodė iš dviejų pusių vienu metu atskriejęs pasiūlymas „Mr. Scruff!“. Taip, nuklausytas, numylėtas, išsvajotas ir visai šįkart nesapnuotas arbatos gėrikas ištisą savo naktį skyrė klubui „Rust“, kuris buvo visai greta vietos vokišku pavadinimu, kurio nebepamenu. Bet baltos plytelės ten tikrai buvo. Beliko stotis eilėn.

Senokai teko tai daryti, atkentėjau už visus naglus vakarus. Gal valandą prarymojom bandydami perkąsti danų kalbą, ir štai mes jau keliaaukščiame klube, kuris talpina viso labo 675 žmones. Bijau, kad tąvakar „Rust“ jų sutilpo daug daugiau. Rūbinė atrodė it matrioška, rūkomasis – banaliai, bet kaip dujų kamera. Tiesa, šią patalpą atradom jau nakties pabaigoje, gal ir gerai, nes Kopenhagoje ir šiaip rūkoma beveik visur, o mano, nors ir rūkorės, plaučiai bei rūbai nuo to gerokai atpratę.

Rūsys nedomino visai, o štai pagrindiniame antrajame aukšte jau įsirėžęs šokius į visas puses tysė Mr. Scruff. Papuošęs aplinką pieštinėmis savo projekcijomis, kuriose bulvės tarškino į puodus kočėlais ir turėjo kitokį gerą laiką. Daug plokštelių, reggae, dub, jungle ir „Shanty Town“, taip pat perspėjimai apie atidundančias boso bangas, ir jos tikrai atidundėdavo. Gausiai.

Vargšė kairė mano ausis, dieną prieš tai atkentėjusi lėktuvą, nerimavo, tuo kaltinau nerūpestingai sureguliuotą klubo garso sistemą. Kuri šiaip jau, sako, labai labai gera ir brangi.

Jei Mr. Scruff diriguojamoje (o daro jis tai matematiškai tiksliai) šokių aikštelėje ir jos prieigose atmosfera buvo tanki lyg aplink Venerą, tai visai džiugino kiek vėsesnė ir rankomis pamataruoti tinkamesnė erdvė giliau. Ten – ir plaaatūs odiniai gultai, ir iiilgas baras, ir net specialus stendas norintiems įsigyti Mr. Scruff arbatos. Įvairių rūšių. Va tau ir „Sobieski Uogos“!

Geras dvi valandas gėrėm į save tai, kuo jau gal dešimt metų įrašais iš festivalių ir klubų žavi „Ninja Tune“ ponaitis, ir tuomet vienam iš vakaro palydovų šovė netikėta mintis. Netikėta ir drąsi – varom į „Dunkel“, ten prieš tris savaites grojo dBridge, žiauriai geras klubas, daug žmonių. Varom tai varom!

Keturios ryto, žmonių vis dar daug. Nors ir sunkaus, bet visgi downtempo nuliūliuotos kojos nustėro išgirdę masyvų ir kiek skaudų industrial techno. Kas gi tai? Metę paltus kažkur šonan iškart bėgom tikrinti prie pulto (kažkuo priminė paauglystę). Išmanusis mano telefonas veido neidentifikavo, bet išmanusis kolega ėmė ir sužinojo, kad tai - Adam X, ištikimas minėtos stilių samplaikos selektorius. Gyvai. Rūsčiai ir įsitempusiai. Jokių šypsenų ir bereikalingų rankų judesių. Na, bent jau jo pulto pusėje. „Dunkel“ aikštelė tuo tarpu panašėjo į skalbimo mašinos centrifugą. Ir taip iki septintos ryto. Adam X keitė jau nebeatpažintas treninguotas objektas, kažkas virto laiptais kopdamas aukštyn, kažkas kartojo judesį čiuoždamas žemyn, barmenai nenustojo šypsotis, o rytas visgi ėmė belstis. Taksi?

It žaibas prabėgęs savaitgalis dar užtvirtintas ekologišku Kristianijos alumi, ir dar prieš vidurnaktį, taigi oficialią darbo savaitės pradžią, aš jau gulėjau savo lovoje. Tegyvuoja SAS. Užsnūsdama kūriau gražius ir didžius planus ateinančioms penkioms dienoms, bet viskas baigėsi, kaip ne vienas jau žino, ūmiu anginos priepuoliu ir jo šalinimu Lazdynuose. Nedarbinga būsiu iki ateinančio ketvirtadienio, vadinasi, turiu tik serialus, filmus, muziką ir dienoraštį. Liūdna. Bet kartais metas pailsėti ateina nekviestas. Saugokit save.