1-800-DAINAD : BŪTA : Saulėtas pirmadienio vakaras Odesoje

Ne vieną tuziną išties rimtų didžėjų mums atvežęs „Silence“ tėvukas Vidis šįkart metė sau daug solidesnį iššūkį. Gyva grupė - tai ne tik penkiskart daugiau lėktuvo bilietų, bet ir daugybė kitų problemų, kurias reikia išspręsti iki tos minutės, kai Caribou su savo palyda pasirodo „Lofto“ scenoje.

Pusę dešimtos vakaro, diskus sukinėjant Manfredui (netikėtas, bet visai tikęs pasirinkimas) ir socializuojantis su reklamos, viešųjų ryšių, kino, mados ir kitų nerimtų sričių specialistais (net iš Kauno) išgirdom klausimą „Gal kas matėt Caribou garsistą?“. Džiugu, kad šio neįtraukė slėpiningoji Lietuvos sostinė, mat po keliolikos minučių kritikų ir festivalių džiaugsmo koncertas prasidėjo.

„Loftas“, beišvykstantis vasaros atostogų, buvo iš esmės užtvindytas žmonėmis bei jų skleidžiama per dieną sukaupta jau-beveik-vasaros šiluma. Ir vėl festivalinė nuojauta, nešanti kažkur į berlynus, gdanskus, paryžius ir kitus pasaulio taškus, kuriuose tokie koncertai vyksta gerokai dažniau (ar ir tikslingiau?), nei čia. Nuogos kojos, pečiai, krūtinės – tiesa, kūnai kiek sukaustyti. „Tokį reivą groja, o visi stovi“, - leptelėjo pro šalį einantis prieš tai garso režisieriaus ieškojęs Vidis, na, bet Caribou su komanda atliko dar tik trečią kūrinį, mums buvo ištaręs dar tik porą sakinių (šių labai daugiau ir nebuvo). Stovėjau ant suolelio salės gale (beje, labai protinga idėja, viskas atrodė kažkaip koncertiškiau, nei įprastai) ir kėliau rankas, nes reivas, nors ir užslėptas po gyvais instrumentais, ateidinėjo.

Priminsiu, kad kartą Caribou jau mačiau ne itin pavykusiame „Berlin Festival“ praėjusį rugsėjį. Anuomet rašiau: „Caribou! Nuo vasaros pradžios "YouTube" gaudytos turo iškarpos žadėjo kažką stebuklingo, ir neklausiau nė kitur kanadietį elektroniką ir gyvą jo grupę jau mačiusių draugų niurzgėjimo. Deja, kelionės proga nemiegu papuošta naktis ir visa diena "ant kojų" Berlyne neleido įsijausti į išties labai guldančiai lėtą ir paranojiškai ramų pasirodymą. Paskutines viltis ir jėgas sukrovėm į "Odessa", bet ir tai nepakėlė aukščiau, nei angaro lubos“.

Kadangi šįkart buvau išsimiegojusi, o ir Caribou nebuvo tik viena iš ilgo muzikalaus vakaro atkarpų, situacija tikrai buvo geresnė. Aukščiau, nei menų fabriko lubos, pakilti gali turbūt tik Vee Diawara (vakar jo nebuvo scenoje, stebuklas), bet kažkur tarp nešančiųjų sovietinių konstrukcijų gerai atsispyrus tikrai buvo galima pasisupti. Paskutines dvidešimt minučių, dviejų esminių hitų metu, kuriuos atskyrė labai trumpas biso prašymas. Galima buvo mesti burtus, ar pirmiausiai skambės „Odessa“, ar „Sun“, ir išties gerai, kad pirmiausia vykom į Odesą. Gerokai rokeriškesnę ir gyvesnę, nei tas tūkstantį kartų nutrintas įrašas. Ech, kad visas pasirodymas būtų buvęs toks beribis!

„Sun“, kūrinys, kurį lygiomis teisėmis setuose talpina ir Kastis Torrau, ir Walkman, tuo tarpu virto reivo traukiniu, priminusiu „Underworld“ parodų rūmuose, „Chemical Brothers“ Rygoje ir dar bala žino kiek gyvos elektronikos monstrų. Išlaikytai, subtiliai, bet vis tiek iš pašaknų rovusiai suoktas „Sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun sun“ užtvirtino tai, dėl ko buvo verta ateiti, tai, kuo „Silence Live“ padarė stiprią pradžią. Nes juk vakar Caribou buvo Vilniuje, aną savaitę – Ispanijoje, šiandien – jau Suomijoje. Ir tai joks atsisveikinimo ar sugrįžimo turas, tai yra tai, kas aktualu ir reikaling dabar. Ir mes tai turime. Net ir jei labiau veža ausinėse, nei koncertų salėje, o čia, beje, tik saviįtaigos reikalas, mat pagal minios ošimą supratau, kad mano vertinimas tikrai vienas santūresnių.

Dar tvoskiant plojimams skubiausi hipsteriai jau skubėjo išėjimo link, vėduodamiesi antrąjį ciklo vakarą anonsuojančiomis skrajutėmis. Taip, nėra ko laukti, o Vidis nedirba be plano. Liepos 5-ąją „Vasaros terasoje“ karūnuosim australus „Architecture in Helsinki“, ir niekam kitą dieną nieko protingo veikti nereikės. Man jau patinka.