1-800-DAINAD : BŪTA : Pianinas, SoHo, šventinės nuojautos

Jau senokai prabėgusį savaitgalį veiksmo tuo tarpu buvo daugokai. Penktadienį pradėjau lietuviško 3D nekaltybės praradimu su „Tron: Legacy“, ir nors tikėjausi, kad bus taip pat juokinga, kaip vampyrų filmų parodijos, bet iš tiesų visai net sugraudino kartais. Pradedu bijoti savo visai nesinefiliškų „laikų“. Dar pridėsiu, kad Naujųjų išvakarėms nusipirkau bilietą į „Spragtuką 3D“, ir einu ten, kur sėdėti tris valandas tikrai nereikia.

„Baltic Balkan“. Kaip žinia, šią vasarą vienam savaitgaliui buvau tapusi kolektyvo nare, nes Marulis turi rimtesnių įsipareigojimų. Krokuvoje nusiaubėm žydų kultūros festivalį, ir nors du vakarus iš esmės grojom tą patį (o aš – dar ir iš svetimų kompaktų), sąžinė kažkaip negraužia. Nes buvo tragiškai smagu. Grįžinėjant namo suvedėm dvi idėjas į vieną – aš prisiminiau, kad su buvusiu kolega kažkada pirkom vestuvinę suknelę, o vyrai gi išsakė mintį kada nors surengti čigoniškas vestuves. Su ilgu stalu ir taip toliau. Kalbėjom apie rugsėjį, kurią nors sostinės terasų ir panašiai.

Žodžiu, iš visos didelės idėjos teliko pusė vestuvinės suknelės ir kalėdinis „BB“ karnavalas „Piano Man Bar“, esančiame strategiškai patogioje vietoje, apglėbtoje „311“ ir „Briusly“. Ilgas stalas ten tikrai netilptų, buvo toks epizodinis, net be staltiesės, bet su lašiniais ir juoda duona vaišėms. Bei nuotaikos laukusia rožių puokšte.

Su vestuvių planuotoju, bandžiusiu išlaviruoti mano sijoną tarp gausiai į karnavalą susirinkusių asmenų, į puotą įskubėjom prieš vidurnaktį. Iškart buvau apdovanota rožėm, čierka, plojimais ir kitais dalykais, kurių, būdama įprasta pilka vakarėlių pelyte, nesulaukiu. Ironiška, kiek daug gali padaryti viena balta suknelė, o jei dar ir pūsta!

Ilgai nelaukusi ėjau groti – išvakarėse man pasitarnavo kietasis Sanios diskas, o su juo galėtum pagroti bet kuriame pasaulio vakarėlyje pačia netikėčiausia tema. Buvo vergės Izauros, vengriško rokenrolo, Bolivudo ir kitų things I never knew I knew. Neatsitiktinai „Baltic Balkan“ ankstėliau sutrumpinau iki „BB“ – šventinis kvaitulys šokių aikštelėje iš tiesų lengvai priminė „Baltą batą“, tik pasiruošimo ir įgyvendinimo anuose, aišku, būdavo daug daugiau. Na, bet popas su lazda paauksuotais rėmais puoštą šunį kilnoja juk ne kiekvienoje diskotekoje? Dar reikėtų paminėti, kad porą kartų buvau panešiota ant kėdės – jausmas pavojingesnis, nei tas, kai pakaušis pavojingai artėja link lubų gimtadieniškai krėslą kilnojant draugams.

Išvargino nuolatinis mindžiojimas ant padalkų (pavydėjo mergos, ne kitaip), tai apie trečią pasirodymą cirke baigiau. Juokas juokais, bet buvo patikėjusių, kad tikrai ištekėjau. Hahaha, kur dovanos?

Pailsėjus, aplankius „Milijoną ir vieną dieną“, kalėdinį hipsterių turgų Naujamiestyje ir net ofisėlį traukėm sveikinti debiutinio draugų albumo. „Changed“ – nebuvo taip, kad klubo nepažintum, bet taip, pasikeitimų radosi. Nors ir vienam vieninteliam vakarui. „Woo“ scena perkelta į ten, kur stovi geriausi kavinės stalai, sienos apdangstytos, „Tuborg“ brendingas pakeistas į „Kalnapilio“. Šitas rimčiausias.

Iš esmės nėra ką daug kalbėti – albumas man patiko (pasakojau čia), taigi ir pristatymas ausų toli gražu neskaudino. Smagu buvo išgirsti ir Giedrę, ir Jazzu, ir Moniką – mačiau, tiesa, nedaug, nes „Woo“ buvo pilnutėlis Vidžio ir Mario Basanov gerbėjų (palyginus su kitais klubo vakarais gerokai išaugęs amžiaus vidurkis!), kurie, deja, už mane aukštesni. Užtat išgirdau „Forever More“ koverį, kuris mane gerokai nustebino. Iš esmės vakarą reikia stipriai užskaityti, nes „Woo“ toks TOKS nebuvo jau kurį laiką. Arba aš jame nebuvau, irgi variantas.

O aš ką? Tęsiau programą „Things I never knew I knew“ ir tranzavau į „SoHo“, kur 3 val. ryto „Pet Shop Boys“ kūriniu „Go West“ pradėjau setą renginyje „Porno Melody“. Uhuuuuu... Nėra lengva didžėjauti tokiu paros metu, ypač po viešnagės kitam gana smagiam renginy. Viskas, ką nusipirkau ir pasiruošiau praėjusią savaitę, liko nepanaudota. Nes vaikinai, vos pasigirdus užuominai į hitą, jo editą ar koverį, šypsojosi vis plačiau. Negi pykdysi?

Planuotą penktą ryto niekas nesibaigė, todėl pultą perleidau Pikseliui. Dar kiek pasižvalgiau klube – na, esu ten lankiusis dar „Šachrazados“ laikams baigiantis, kai už aplink striptizo stulpą išsidėsčiusių stalų buvo galima dienos pietus valgyti. Iš esmės niekas nepasikeitė ir klubu viso to nelabai pavadinsi – interjeras euroremontiškai-bariškai joks, antroji salė gal kiek „klubiškesnė“, tamsesnė, iš viso vietos, pasirodo, visai daug. Kodėl gi neužėjus dar kada nors?

Sekmadienis buvo tamsokas. Atgailavau. Na, nesilaikau aš advento, nesilaikau. Užtat dabar esu gera moksleivė ir pabaiginėju metų darbus, jau supirkau visas dovanas, penktadienį kepsiu šližikus, o šeštadienį laukiu visų „Djscene eglutėje“. Odieveveveve, kuo visa tai gali baigtis...

P.S. Ir pati jau gavau pirmą dovaną – ačiū Ruksejui! Labai gražu.