Penki festivaliai ir dar daugiau
Daina Dubauskaitė 2014-09-08 12:50
Ketvirtadienį dalinausi asmeniniu rugsėjo 4-6 dienų kalendoriumi, ir savo pačios nuostabai planą pavyko įgyvendinti tik su labai nedideliais – ir tik pliusiniais – pakeitimais. Iš tiesų pasirinkimų, galimybių ir įspūdžių buvo net per daug – keturi festivaliai yra rimtas iššūkis tokio dydžio miestui, kaip Vilnius. O festivaliais viskas net nesibaigė.
Viską apsvarsčius ir sustrategavus „Loftas Fest“ pavyko skirti tik vieną vakarą – pirmąjį. „Darkside“, kaip Nicolas Jaar gerbėjai („Angles“ man yra vienas geriausių kūrinių išvis), gyvai išgirsti buvo įdomu, bet tik tiek. Tai tikrai nebuvo giliausiai palietęs koncertas šiemet (o metai geriems atsiminimams ypač derlingi) – mąsčiau, kad situaciją galbūt būtų ištaisęs dar koks vienas muzikantas scenoje. Nesakau, kad būtent žmonių skaičius kažką lemia, bet. Nicolas ir jo kolega atrodė grojantys labiau sau, nei publikai. Paskutinės 10 ar 15 minučių buvo puikios, kulminacija nokautavo, bet tai viso labo 20% koncerto. Albumas „Psychic“ ir toliau būna geras.
Liudininkai kalba, kad The Sneekers ir Roads su Paku sugebėjo ketvirtadienį ištęsti iki penktadienio pusryčių, kol aplinkiniai darbuotojai nepaprašė gerbti oficialios darbo savaitės. Iš idėjos. Įspūdinga. Aš tuomet jau ėjau į „Vilnius Music Week“ konferenciją, bet apie ją – kitame įraše. Dabar labiau muzika.
Tik vėlų vakarą į Vilnių turėjęs atskristi Roman Flügel dėl pilotų streiko jau popiet domėjosi sostinės istorija ir senamiesčiu, ir buvo tikrai smagu pabūti ekskursijos vadove. Užtikom Latvijos scenoje Rotušės aikštėje grojusius Tomą Dobrovolskį ir Dalių Naujokaitį – viskas buvo keista, laikas, vieta ir turgelis aplink, bet pasirodymas stipriai vertingas. Tiems, kurie nepataikė į kontekstą lygiai taip pat, kaip atlikėjai.
Tuomet kalbėjom apie naują jo albumą „Happiness is Happening“, kurį pasaulis priima labai džiaugsmingai – išdavė, kad bus dar keletas vaizdo klipų, o kol kas atlikėjo planuose poilsis nuo darbų studijoje ir daug grojimų. Neretai būna, kad pabendravus su seniai gerbtu asmeniu įspūdis kiek nublanksta, bet su Roman Flügel viskas atvirkščiai. Šviesi, atvira asmenybė ir tikrai didis DJ talentas!
Po vidurnakčio „Opium“ scenoje pakeitęs iš pradžių kiek užsilinksminusį, po to padoriau uždeepinusį Split Pulse vokietis atgrojo kietas, išieškotas tris valandas, ir labai norėčiau, kad tokių muzikalių ir tuo pačiu susitikimams vietos paliekančių naktų klube šį sezoną būtų dar daug! Viskas buvo gražu, nuo garso ir įvairaus platumo elektronikos iki žmonių skaičiaus ir ištvermės.
Keturiese laiko kultūrą
Keturiese laiko kultūrą
Beeeet dar iki naties šokių buvo „Vilnius Music Week“ vakaras „Mano kieme“. Išties smagi, daug smagesnė už ankstesnius „Chaplin“ ir „Sensus“ bandymus vieta, tik gal ne visiems žanrams ir atlikimo pobūdžiams tinkama. Baltarusas (((o))) įdomus girdėti ir reikalaujantis labiau kamerinės aplinkos – kitą naktį, kiek žinau, grojo „48 Ceche“, gal ten labiau įsipaišė? Bet kuriuo atveju jo elektronika – verta prenumeratos internete.
Latvių „Dirty Deal Audio“ prisistatymo „Studio 9“ labai laukiau ir palaikiau, vėlgi kiek nesutapo vieta ir turinys, tiksliau, nuolatiniai vietos lankytojai ir latvių pasirinktas muzikos smailumo kampas. Ar Kashuks reikėjo groti vėliau naktį, ar kaip kitaip programą reguliuoti – ilgai Latvijos prieglobstyje išbūti nepavyko. Tikiu, kad „Dirty Deal Audio“ šeimos nariai dar ne kartą lankysis Vilniuje – ir jau net girdėjau apie artimiausią tokį vizitą spalio pradžioje. Iš tiesų, gal ir patogiau infiltruotis į renginius po vieną, nei visiems kartu.
Šeštadienį viskas daug labiau per sviestą! Po intensyvios sesijos konferencijoje skubėjau į „Mano kiemą“, kur GON pasirodymą stebėjo net jo tėvai. Sutiktas neutralus pažįstamas minėjo, kad jam tokia muzika – labiau foninė, netgi pasiskaičius, kad visi garsai išgaunami burnos pagalba ir modifikuojami prietaisais, o ne tiesiog sumaigomi kompiuteryje. Šiaip ar taip skambėjo viskas sklandžiai, gaiviai, saulėtai – GON tikrai moka prisitaikyti prie aplinkos, pavyzdžiui, „Sattoje“ temstant viskas buvo daug diskotekiškiau. Plojom, dėkojom ir eisim dar. Girdėjau gandą, lyg į „Minimal Mondays“...
Viražas iki ŠMC – spėjau tik į paskutinį stipresniems, visai nekomerciniams ir įvairialypius jausmus keliantiems garsams skirto „SOTU Festival“ seanso pasirodymą rūsyje, kur elektrinis smuikas su hardwarine pagalba virto triukšmine virpesio siena. Buvo sėdima ir net intensyviai spaudžiama prie žemės. Core of the Coalman pasirodymo pavyzdį siūlau pasižiūrėt YouTube.
Atgal į „Mano kiemą“ beveik bėgte, nes tiek daug gerų žodžių apie lenkų duetą „Rebeka“ skaičiau ir girdėjau pastaruoju metu, kad praleisti tikrai nesinorėjo. Bekompromisis synth pop, žavus ir jaunas (vokalistė net per kukli savo talentui, primenančiam gal net Roisin Murphy), gerai atrodantis (balti marškiniai visuomet tinkamas pasirinkimas), darnus (vėlgi tik duetas, bet koks pajėgus!). Labai patiko, taip pat ir duetą palaikiusi jaunoji breiko šokėja, sulaukusi asmeninės plojimų bangos.
Įdomu, kad „Rebeka“, kaip ir aukščiau minėtas (((o))) (ir, atrodo, dar daugiau atlikėjų), pasirodė ne tik „Vilnius Music Week“, bet ir „Loftas Fest“ – aišku, taip daugiau žmonių juos galėjo pamatyti, bet juk muzikantų yra tikrai daug, gal būtų pakakę programai užpildyti ir kitų vardų? Būtent pasikartojimai ir įtikino mane verčiau rinktis Senamiestį, nei Naujamiestį – sutapimas, bet labiausiai „Lofto“ programoje dominę vardai grojo ir kitur.
Danai „WhoMadeWho“ tapo didžiausia „Sostinės dienų“, šiaip jau mums, kultūriniams snoboskeptikams labai tolimo renginio, staigmena. Penktadienį „De-Phazz“ pasiūlymą vertinau labiau kaip juoką, bet, aišku, toks skambesys priimtinas daugeliui ir neabejoju, kad ir po kažkelinto pasirodymo sostinėje vokiečių projektas susirado dar daugiau naujų gerbėjų. „WhoMadeWho“, tikiu, irgi – niujorkietiškai prancūziškas, ir tikrai neitin skandinaviškas jų diskorokas, kuriame stygos kartais braukomos šampano buteliu, kėlė ir mažiausiai su naktiniu gyvenimu bendra turinčių vilniečių rankas bei kojas. Bisas buvo, net trigubas – beveik iškart po „Satisfaction“ koverio, daugeliu aspektų teigiamesnio už originalą.
Šis koncertas buvo maloni išimtis iš visą savaitgalį dūzgusio prospekto, kuriame, tiesa, kartais buvo sunku suprasti, kur čia „Sostinės dienos“, o kur vis dėlto „Vilnius Music Week“. Tikrai gražu, kad kažkur tarp organizatorių atsiranda entuziastų, siekiančių ne tik masėms tinkamo, bet ir vertingo turinio. Beje, pagiriamasis žodis ir „WhoMadeWho“ apšildžiusiems šiauliečiams „Colours of Bubbles“ – spėju, jie grojo vienai didžiausių auditorijų ever, ir pataikė į kiekvieną natą.
WhoMadeWho čia jau po interviu, bet prieš nėrimą į publiką
WhoMadeWho čia jau po interviu, bet prieš nėrimą į publiką
Horizonte stotis, prieš nosį „Kablys“, tik pirmiausia ne repo sezono atidarymas, o dar vienas mirktelėjimas į „SOTU Festival“ peklą. Kanadiečius ir vietinius vestuvių muzikantus teko paaukoti danų diskotekininkams, bet pavyko spėti kaip tik prieš „Plattetozti Noise Orkestr“ pradžią. O orkestras tikrai išskirtinis – ne tik tuo, kad kuria triukšmą, bet ir kintančia sudėtimi. Pagrindas olandiškas, „Plattegrond“ kūrybinio susivienijimo, ir pildomas įvairiais muzikantais bei veikėjais. Itin ankštoje XI20 scenoje tilpo ne tik svečiai, bet ir vienintelis toks mūsuose multitalentas Liudas Mockūnas (jo koncerte prieš porą metų nuskendau tame pačiame XI20) ir „SOTU Lithuania“ organizatorius, „Agharta“ veidas ir rankos Arma.
Whoah, buvo taip stipriai ir intensyviai! Keliasdešimt minučių žaidimo-eksperimento-dėlionės-griovimo-kūrimo-įkvėpimo-ir-išpūtimo, kai instrumentai yra ne instrumentai ir atvirkščiai. Tie keli laisvi kubiniai metrai oro virpėjo nuo iškrovų, nepalikusių nė vieno rankos bei nugaros plaukelio ramybės būsenoje.
„SOTU Festival“ dar nesibaigė, ryt galima užsukti į ŠMC, bet akivaizdu, kad iniciatyva jau pavyko. Ne šimtais čia skaičiuojami interesantai, bet festivalis ir nedaro jokių gausesnę minią garantuojančių programinių ar reklaminių sprendimų. Koncepcija vientisa ir neskirta kiekvienam, ir tai gražu. Bei reikalinga.
Tuomet į gyvą eilę priešais „Kablio“ fasadą, keliolika minučių diskusijų apie eilės priežastis ir voila, mes jau skeitparke. Griausmingai anonsuotą Freddie Gibbs pasirodymą tepė jo atsivežtas didžėjus ir laukimas po visos dienos intensyvaus festivalinimo kiek prailgo ir atsiliepė nugaros skausmu, bet niekur nesidėsi. Buvo laiko apgalvoti, ar tikrai medinis vingiuotas didžiosios „Kablio“ salės interjeras palankus tokiems gausiems šou – sceną lyg ir apačioje, bet grindų aukštis labai nevienodas, tad maksimaliai įsijausti sudėtingoka. Ypač pagaliau išlindus ir Gibbsui, pasipuošusiam vardiniais „Lietuvos Ryto“ marškinėliais.
Repas buvo kaip repas – nieko sprogstamo, viskas kokybiškai, prakaituotai, savo vietose, su visais „fuck police“ ir kitais žanro atributais. Nors skeitparkui užpildo netrūko, Napo baro salėje grojo tik patiems ištikimiausiems gerbėjams, dėl to šiek tiek nelinksma.
Sekmadienį skyriau pusdienį „Vilnius Street Art Festival“ objektų apėjimui. Profsąjungų rūmai su M-City prisilietimu jau atrodo daug geriau, nei anksčiau. Dainavos gatvės ugniasienė tikrai taps miesto atviruku – ispanas Aryz tokiais garsėja! Lukiškių kalėjimo siena buvo tik pradėta ruošti darbams, tad teks grįžti, o Odminių skvere susispietę menininkai prikūrė tikrai visaip įdomių darbų, tik įdomu, koks bus jų likimas po festivalio. Dar reikės užsukti prie Liubarto tilto, į Ernesto Zacharevičiaus atlantus paspoksoti. Vilnius gražėja!
M-CITY Profsąjungų darbą gerina
M-CITY Profsąjungų darbą gerina
Jau trys lapai teksto... aišku, spėjau įvertint nedidelį procentą viso to, ką davė savaitgalis, bet kitaip juk net fiziškai neįmanoma. Dėl to tikiu, kad racionaliau būtų tokio didelio masto renginius, kurie lyg ir bando draugauti, skirstyti per kelis bobų vasaros savaitgalius. Į miestą juk išeitų tiek pat žmonių, bet gal daugiau muzikantų sulauktų plojimų ir like’ų? Nes dabar bijau, kad dalis tikrai liko nuskriausti laiko, lokacijos ar tuo pat metu kitur grojusių garsesniųjų.
Bet šiaip buvo tikrai labai geras savaitgalis. Varginantis, bet ar gali būti kitaip? Kol kojos aimanuoja, galva dainuoja. Sutikau galybę pažįstamų, savaitgalį dedikavusių muzikai. Seniai lauktiems ir tik atrandamiems. Daug pokalbių, išvadų, planų, vilčių. Plačiau apie tai – „Vilnius Music Week“ konferencijos apžvalgoje.
Likęs rugsėjis bus tylesnis, taip, bet po kurio laiko vėl festivalinsim visu spartumu. Artėja „TARP“, „Vilnius Jazz“, „Vilnius Mama Jazz“, „Gaida“... O kur dar pavieniai koncertai? „Loftas“ išdavė, kad rugsėjo 29-ą, pirmadienį turės „Crystal Fighters“, beveik iškart po to – „Trentemøller“... Klubiniai reikalai neatsilieka – „Opium“ turės Joakim, Troy Pierce, Pional, „Dirt Crew“, Richard Fearless ir gyvą galą kitų, „Studio 9” atsiveža „secretsundaze“, remonto darbus pradeda nauji žaidėjai.
Labai tikiuosi, kad visiems pakaks užsidegimo, ir, be abejo, finansų. Na, ir auditorijos, kurios dydis su pastaraisiais smarkiai susijęs. Šis savaitgalis įrodė, kad žmonių Vilniuje yra. Kokia dalis jų pasiruošusi grįžti ir investuoti, o ne laukti kito nemokamų pramogų siuntinio, parodys artimiausias metas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS