1-800-DAINAD : BŪTA : Japonai, paviljonai ir garsai iš svetainės

Esu lankiusi Vilniaus paveikslų galeriją Didžiojoje gatvėje, bet niekada nesiklausiau koncerto jos kiemelyje – iš tiesų visam kieme, įspūdingam ir erdviam. Iki praėjusio ketvirtadienio. Čia į origamiais išdabintą sceną lipo tokie jaukūs, kad net lyg piešti japonai „YeYe“, Lietuvoje praleidę visą savaitę. Ketvertas spėjo pakoncertuoti ir Alytuj, ir Jonavoj, ir Kaune, ir japonų restoranėlyje netoli „Pramogų banko“, ir „Labo ryto“ eteryje. „nowJapan“ organizatoriai pasistengė, kad apie koncertą sužinotų visi nuomonės formuotojai ir iš tiesų dėmesio, bent jau mano žinių sraute, buvo daug. O interesantų kiemas galėjo sutalpint bent dvigubai tiek. Na, bet.

„YeYe“ (visų pirma tai – solistė Natsuko Hashiguchi, kuri pakvietė prisijungti dar tris muzikantus) muzika nėra kažkas dramatiškai gilaus, sukrečiančio, verčiančio ieškoti ir panirti. Ne, tai tiesiog geras jausmas ir neribotas žaidimas juo. Tai nėra džiazas, tai greičiau žaidimas garsais ir instrumentais, į kurį telpa ir džiazo elementai. Pirmą koncerto dalį stingau iš šalčio (aha, tai tikrai buvo paskutinis openair’as šiemet) ir planavau antrosios nebelaukti, bet galiausiai apsiklojau šypsena ir plojau iš laimės, nes tai buvo per miela, kad palikčiau ramybėje. Lietuvių kalbos pramokę svečiai, laidę subtilius anekdotus, o bisui susikeitę vietomis – taip, jie verti plojimų už tą kawaii žavesį, kurio kartais tikrai reikia, kad praskaidrintum dieną, savaitę, rudenį ar šiaurietiškai europietišką požiūrį.

„nowJapan“ tęsėsi ir penktadienį, tik Šv. Kotrynos bažnyčioje. Čia esu buvusi, ir ne kartą, bet ne elektronikos pasirodyme, o šie buvo net du. Nors labiau reklamuota buvo Cuushe (taip ir nepavyko jos pakalbint, nes dėl paso viražų atlikėja Lietuvoje atsidūrė vos prieš pat koncertą), man net didesnį įspūdį paliko jos tėvynainis aus (Yasuhiko Fukuzono).

Aišku, 80% įspūdžio – pati bažnyčios aplinka, kurioje garsas teka kolonų vingiais ir lūžta vitražuose, glosto skulptūras ir palenda po klauptais, ir galiausiai sugėręs erdvės didybę nugula ausyse. Sakraliai skambėjo tiek labiau ambientiniai aus motyvai, tiek užjuke’intas ritmas. O kur dar milžiniška balta sfera altoriaus vietoje.

Cuushe pradėjus savo sapningą skrydį sfera tapo ekranu, kuriame vyniojosi projekcijos – pažinau porą atlikėjos klipų, ir visgi apvalus paviršius ne pats dėkingiausias vaizdui, arba aš išlepusi ir noriu mappingo ten, kur tai visai neprivaloma. Per daug įspūdžio tai tikrai nepagadino, nes perregimam Cuushe balsui ir muzikai, kurią perteikti padėjo ir aus, jėgos suteikė lyg šviesos vargonai kalę prožektoriai. Didinga. Smulkmeniška, jautru, bet didinga. Ačiū, „nowJapan“, labai ačiū už pastangas.

Metas ir naujai vietai, kuri iš tiesų yra naujas pavadinimas labai daug mačiusiam pastatui, kurį davė labai daug mačiusi komanda. Tai yra netoli „Lietuvos“ kino teatro esantis (nuo šio penktadienio oficialiai būsintis) „Gėlių paviljonas“, kuris jau buvo ir „Plan B“, ir „Passion“, ir „Milk Bar“, ir „Baffo“, ir ... gėlių paviljonas. Simpatiškas, bet kiek nuspėjamas reveransas Vilniaus praeičiai – nuspėjamas, nes minėtos komandos dalis yra prisidėjusi prie „Gorky“, „Jaltos“ ir „Cafe de Paris“, kurie visi buvo kažkiek nostalgiški.

Penktadienį paviljone vyko dviejų senų tusovčikų Manto ir Gabrieliaus inicijuota hitoteka pavadinimu „We Love Pop 2000“, tai yra, buvo ir Jamiroquai, ir Minogue, ir kitų kūrinių, mano supratimu, tinkamų daug kur, bet ne penktadienio vakarą mieste. Na, kažkaip, yra laikas karnavalams ir yra laikas turiniui – bet, kol oficialiai neatidaryta, gal ir galima pažaisti. Juolab kad norai buvo geri, ir draugus tusovčikai kvietė ilgai bei atsakingai. Susirinko.

Šeštadienį irgi dešimčiai minučių teko užsukti, grojo jau techno ir ši dalis buvo labiau savo vietoj, bet publikos buvo mažiau ir paviljonas man pasirodė lyg ne atidarymo laukiantis, o ne pirmą jaunystę išgyvenantis. Realiai taip ir yra – pastatas senas ir visko matęs, bet visgi nauji gyventojai, remontas, dažai – kažkaip žmogus tikiesi to naujumo efekto, pasitempimo ir panašiai. O dabar to neradau. Gal penktadienį šokiuose su Paul Murphy bus? Apskritai įdomu būtų pamatyt kad ir tolesnio mėnesio renginių ar temų kalendorių, kad galutinai suvokčiau, pakeliui į tą parkelį, ar tik ypatingom progom.

Savaitės pabaigai – seniai planuotas veiksmas, kuris Lietuvoje vyko, jei neklystu, trečiąkart. Pirmąkart dar nebuvau girdėjusi, antrąkart kažkur iškeliavau, o dabar jau registravausi vos sulaukusi naujienlaiškio dar vasaros pabaigoje. Prieš savaitę sužinojau, kad registracija pavyko, o šeštadienį, išvakarėse – ir lokaciją. Atlikėjų nežinojau iki kol jie neužlipo ant įsivaizduojamos scenos! Visa tai yra jau visai globalinis projektas „Sofar Sounds“, skirtas atsigręžti į tai, kas svarbiausia muzikoje. Pati muzika.

„Sofar Sounds“ prieš kelerius metus prasidėjo vienoje Londono svetainėje po to, kai pora draugų liko nepatenkinti mėgstamos grupės koncertu, kuriame visi kalbėjo, vaikščiojo, susirašinėjo ir kitaip nesiklausė muzikos. Sprendimas radosi minėtoj svetainėj, kur muzikantų klausytojai buvo aštuoni, bet visi nuoširdūs. Long story short – „Sofar Sounds“ iniciatyvoje dalyvauja jau daugiau nei šimtas miestų visame pasaulyje. Londone ji tokia populiari, kad į 70-ies vietų koncertus registruojasi 2000 ir daugiau norinčiųjų. Čia jau reikia tikrų atrankų specialistų, kad neįskaudintum melomanų, bet, aišku, kažkas lieka už borto.

Man patiko beveik viskas – ir registracija, ir ta nežinia, ar atrinks, ir vietos laikymas paslaptyje. Gal tik konkretaus skonio turėtojui gali užkliūti programa – katė maiše. Neslėpsiu, „Liūdni slibinai“ tikrai nėra geidžiamiausia mano grupė, tad pirmą vakaro dalį praleidau susikaupusi, bet nesvaigstanti iš laimės. Kita vertus, „Sofar Sounds“ programa sudaryta iš 20 minučių trukmės pasirodymų, tad kankintis nereikėjo (nepaisant nelabai patogios koncerto lokacijos – hostelio foje, bet ne pamiegot susirinkom).

Antrasis vakaro dalyvis – Fume – buvo kaip tik į mano asmeninį dešimtuką, nes buvau čekinusi jį Soundcloud’e ir girdėjau daug gerų žodžių, bet neturėjau progos iki šiol išgirsti gyvai. Bandysiu dar, nes norisi ir pilnos programos, ne tik ištraukos – beje, dar ir pritaikytos trims operatoriams, tad kiek sukapotos.

Trečiųjų „inSearch“ nebesulaukiau, bet vakarą su „Sofar Sounds“ laikau visiškai pavykusiu ir tikrai registruosiuos į tolimesnius renginius. Tą gali padaryti kiekvienas čia. Kai visi aplink tik attendina, presalina ir anonsuoja, tokios alternatyvos tiesiog reikalingos, kad atsimerktum. Kaip ir anąkart lankyti „Low Heights“.

Beje, pamiršau paminėti, kad viskas vyko Paplaujos rajonėlyje, beveik Užupyje esančiame „Downtown Forest Hostel & Camping“, kuriam progos apsilankyti iki šiol nebuvo. Bet tikrai turėsiu ką parekomenduot, jei koks užsienietis klaus – vieta neeilinė, kaip ir pats rajonas. Nesijaučiau Vilniuje. Planas ir vėl pavyko.