1-800-DAINAD : BŪTA : Naujos scenos ir vietos: „Tamsta“, „Opalocka“, „Tarp“

„Tamsta“ toli gražu ne naujokas – dešimti metai klubui! Ir, pridėčiau, dešimti ištikimybės sau metai, o tai labai daug Vilniuje, kur barų iškabos keičiasi greičiau, nei jas spėja legalizuoti biurokratai. Einu į „Tamstą“ visuomet dėl labai konkrečios priežasties – atlikėjo ar grupės koncerto. Šįkart tai buvo Golden Parazyth – net nebežinau, ar seniau klube lankiausi, ar jo pasirodyme apskritai. Bet keleri metai nuo abiejų faktų tikrai praėjo.

Pradėdamas jubiliejinį sezoną klubas iš esmės atsinaujino – anksčiau salės gilumoje tūnojusi scena dabar yra šalia baro, turi daugiau erdvės į šonus ir aukštį, ir tiesiog atrodo solidžiau! Patiko. Jautiesi kažkaip laisviau, nors klubas taip pat pilnas (niekada nesu buvusi pustuštėje „Tamstoje“), ir padavėjos taip pat po nosim su pilnais padėklais šmirinėja.

Golden Parazyth irgi patiko. Laukdama koncerto pradžios kaip tik svarsčiau, kad jau 8-ri metai praėjo nuo vieno debiutinių Giedriaus koncertų Kaune, jachtklube, kai jį išgirdau pirmąkart ir susilydžiau (Yes! išliko flashback'as). Kaip elektronikos dainius jis ir šiandien neturi analogų Lietuvoje. Nuo 2006-ų nei paseno, nei nuliūdo, nei ištuštėjo, nei žvaigždiškai užrietė nosį. Labai paprastas ir dėl to neabejotinai tikras žmogus, tikra ir muzika. Tikiu, Giedriumi tikinčių gerbėjų gretos dar ilgai neretės, ir nieko drastiškai naujo imtis jam net nereikia. Beje, Golden Parazyth dabar jau Čekijoje, kur ruošia muziką lėlių spektakliui – šis atkeliaus ir į Lietuvą.

„Opalocka“... na, geresnio ir trumpesnio tag’o, nei „Karalius nuogas“, nerasiu. Taip, Milane, kur nuolat daug srauto ir vizualinio bei garsinio triukšmo, taip pat ir prabangos, toks trash-swag-underground-fashion formatas gali būti net labai sėkmingas. Tikiu, kad lietuvio naktinių pramogų mėgėjo, kuris dar ir melomanas, skonis daug subtilesnis.

Su Alice DJ, ATB ar 50cent galiu praleisti kokią gimtadienio puotą ar vestuves, karnavalą, bet ne naujo klubo su pretenzija į geriausią vietą mieste atidarymą. Žinoma, buvo ir rimtesnių muzikinių pareiškimų – ypač nuo vietinės kompanijos „dewforanimals“. Įsivaizduojamas „Gold Lip“ live’as ir daug įtikinamiau atrodantis, nei grojantis Dorian Malibu, kaip pagrindiniai atidarymo koziriai, tiesiog nustebino. Net labiau, nei nuvylė. Aš tikėjausi daugiau. Galbūt tai dar ateityje, taip, mane domina ir Groundislava, ir Zebra Katz. Todėl tikrai nesakau, kad daugiau neisiu, tiesiog skelbimus atidžiau panagrinėsiu.

Juodai juodas su neono sms’ais interjeras – geras, nes neperkrautas, barmenai, atkeliavę iš „Trip“ – išvis jėga. Bet programa taip pat labai svarbu, turbūt netgi svarbiausia, bent jau daliai lankytojų. Nes, turėdamas ją, gali išskirtinai legendinį tūsą padaryti ir apleistoje vištidėje be iškabos ir feisbuko pakvietimų, tuo labiau – be tūkstantinės OOH kampanijos visame mieste. Gal dėl jos publika susirinko tokia, švelniai tariant, įvairoka. Ir megztukai, ir odiniai švarkai, ir trikampiai bei tumblr'ai.

Ne, mes ne tamsuoliai kaimiečiai, su šakėmis puolantys viską, kas užsienietiška. Taip, mums reikia naujų erdvių, veikėjų, skambesio. Labai ir nuolat. Pabosta eiti ten pat pas tą patį ir judintis į tą pačią natą. Visgi naujas – tai dar nebūtinai kokybiškas, nebūtinai pataikęs. Gal klubo kolektyvui reikėjo kiek ilgiau pasivaikščioti po Vilnių ir paieškoti savo vietos jame – kalbu ne tik apie fizinį adresą.

Planavau dar užsukti pas DJ Click ir „Baltic Balkan“, bet pasiekė gandas, kad ten „blogiau, nei plotas chatoj“, o jau norėjosi kažko tiesiog gero. „Riešutinės“ buvo būtent tai – nors jau penktos, nesu jose užsibuvusi ilgiau nei kelias minutes, o šįkart „Opium“ rūsyje prakilnojau delnus iki labiau jau anksti, nei dar vėlai. Sausakimši buvo visi trys aukštai ir dar rūkomasis su „Red Bull“ garsavežimiu, galėjo publika migruoti ir mažiau, bet tie, kurie apsistojo ir šoko, darė tai iš tikro. Ir valio.

Po nacionalinių ir muzikinių viktorinų bei keistai anšlaginio šviesų festivalio šeštadienį jėgų beliko tik audiovizualinės poezijos festivaliui „Tarp“. Esu buvusi ir bene didžiausiame iki šiol jo renginyje „Lofte“ su šiuolaikiniu šnekoriumi Saul Williams, ir pusiau slaptuose eilėraščių skaitymuose muziejaus rūsiuose, tad šiemet ir vėl laukiau naujo formato bei pateikimo. Ir iš tiesų – festivalis buvo sukoncentruotas į vieną parą, keliavo po įvairias tikėtas ir ne vietas, kol galiausiai nusėdo rajone, liaudies folklore žinomame kaip verslo trikampis. Dar labiau, nei dar nejudinta erdvė, mane jaudino programoje įrašyta estė Maria Minerva. Seniai ją seku, džiaugiuosi tarptautine sėkme ir grožėjausi skaitydama interviu Suru.lt. Puikus žmogus.

Neapsirikau ir po koncerto tik dar tvirčiau patikėjau – Maria Minerva išties žavi, stipri, originali atlikėja. Ir erdvės jai reikėtų atitinkamos – suprantu idėją okupuoti renginiams niekuomet nenaudotą ofisą (beje, tai buvusi žurnalo „Panelė“ redakcija greta a.a. „Gravity“), bet muzikos suvokimui ir sugėrimui tai nebuvo tinkamiausia vieta. Tik per atstumą – tikrą ar perkeltinį – mačiau ir jaučiau estaitės žuvėdrišką jėgą. Ofisinis vakuumas numušė ūpą bandyti nakties kantrybę toliau, tad jau po pirmos festivalį apleidau, bet tikiu, jog savo tikslą jis pasiekė. Ką čia „tikiu“, mačiau feisbuke suplėšytus kolegės iš Kauno batus – čia tai įsijautimas!