Žaliai juodi gaivalai
Niekas taip nepriverčia to sielas nakčiai pardavusių būrelio piktintis ir sunerimti, kaip įvairūs masiniai renginiai, į miestą ištraukiantys visus kitus. „Juk miestas mūsų, barai mūsų, ko čia lendat“, – neneikit, dažnas esat taip pagalvoję.
Penktadienį trečiąkart alaus puta ūžtelėjusi „Green Night“ – tik viena iš tokių progų, šįkart nekalbant apie „Kultūros naktį“, „Gatvės muzikos dieną“ ar „Vilnius music week“. Pasiskaičius ditirambų vienybei, masei ir 21 sostinės klubui (vajė, iš kur jų čia tiek daug), Jei tik galėtum, dingtum iš miesto kuo toliau. Bet kai kalendoriuje žybsi norimi vardai, užsimerki ir eini.
Sunku tiksliai išskirti, kas gi man labiausiai tame „Green Night“ užkliūva. Kad visur vyksta renginiai? Žinoma, kad ne, tegu tik vyksta. Bet jie ir taip vyksta kiekvieną savaitgalį, ir net labiau dedikuotose bei tam pasiruošusiose vietose, tad tai joks alaus nuopelnas. Kad visur nemokama? Tai nėra toks jau didelis privalumas, na, Vilniuje bilietų kainų kartelė ir taip juokingai žema. Vėlgi nuopelnų mažai.
Suprantu marketinginius tikslus ir gudrią bei smagią idėją tiesioginiu būdu pasiekti norimą vartotoją, bet tuo pačiu nematau kažkokio koncentruoto veiksmų plano ir tikslo. Nebent tokį – kuo daugiau barų turi parduoti kuo daugiau buteliukų. O tai man absoliučiai neaktualu ir net kiek baisu, gerai pagalvojus, kad viskas – muzika, kultūra – statoma ant bokalo. Geriau dešimt litų tiesiai atlikėjui, ar į klubo kasą, negu už du abejotinos kokybės ir skonio gėrimus. Ir jei žmones į naktinį miestą ištraukia tik agresyvi reklama visais kanalais ir tik vienai nakčiai, gal jiems jame ir ne vieta...
Bet metas baigti analizuoti, juk tai tik diskoteka. Tik dėl Lil Silva penktadienį likau Vilniuje, na, jei būtų jėgų, dar ir „Tiger & Woods“ mielai būčiau paklausiusi, bet asmeniniame muzikinių prioritetų sąraše jie už „Mondayjazz“ keliamas bangas kiek žemiau.
Neapsirikau nė krislelio. Seniai norėtas bookingas pateisino save visais įmanomais būdais, ir „Soul Box“ tokį prakaito reivą matė gal tik Onra vizito metu pavasarį, „Red Bull Music Academy“ infosesijos proga. Beje, tada įėjimas „iš gatvės“ kainavo 10 Lt, o žmonių buvo ne ką mažiau. Just sayin‘.
Ir dar šiek tiek pagyrų esminiam penktadienio džiaugsmui. Bredfordietis Lil Silva yra diskotekų didmeistris, neleidžiantis nei atsikvėpti, nei, labiau įsišokus, iki baro nueiti, ir tai yra kažkaip ironiškai žavu. Pasiėmęs geriausia, kas įmanoma, iš kelių plačių ir didingų elektronikos žanrų, jis galėtų prašokdinti turbūt ir šimtamečių ąžuolų giraitę. Ne tik houseriams, ne tik reperiams, ne tik dubsteperiams. Tiesiog puikus DJ. Tokių nedaug, tokius reikia mylėti. Belieka padėkoti „Mondayjazz“ už iniciatyvą ir „Soul Box“ už plotą. „Green Night“ nedėkosiu, nes tokie artistai verti susimokėti už įėjimą.
Šeštadienis? Visai kitoks, išsikvėpęs ir tingus. Vilnius akivaizdžiai nuobodžiavo ir gaivinosi. Mano kalendorius atrodė įkyriai tuščias, ir jei ne senas susitarimas paduoti repo „Patamsių gaivalų“ naktipiečiuose, gal ir būčiau aplankiusi kokį Kauną.
Man, dar vėlyvą pavasarį atradusiai tuomet ką tik atsidariusį „Trip“ barą, artėjant rudeniui ta vieta kažkaip pabodo. Na, nes ten visuomet taip pat karšta, sausakimša, laisvamaniška ir iki pietų. Tai nėra blogai – anaiptol. Bet mėgstant įvairovę vis tie patys adresai tuštumos nebeužpildo. Todėl naujojo klubu virtusio baro rūsio iki šiol nebuvau aplankiusi, o dabar jau manau, kad „Patamsių gaivalai“ teisingesnėje vietoje vykti negalėjo.
Senam piktam gatvės repui skirta serija anksčiau drebėjo „Plum Bum Bar“, bet ten – tik kavinė, o „Trip“ rūsys... Ne, jokia ten ne „Satta“, kaip kažkas vis bando deklaruoti. Nieko panašaus. Kažkas tarp „Vault“ ir „Roller“, imant abiejų jau seniai mirusių vietų pliusus bei minusus.
Gera skylė! Juodoji skylė. Grafiti, tagai, abejotino amžiaus sėdėjimo priemonės, betonas, tamsa, besitaškantys skysčiai, MC, didžėjai ir breikeriai... Na, repas. „Wu-Tang Clan“ familijos best’ai čia puikiai tiko, ir manau, kad, neskaičiuojant kelių techninių įgriuvų, pasirodžiau visai OK. Kaip ir visi kiti „Gaivalų“ dalyviai, kurių, be manęs, buvo dar 4. Sakė, baigė dešimtą ryto, labai neblogas laikas sekmadieniui.
Šią savaitę gyvenu mintimis apie antrąjį „Opium“ klubo aukštą. Penktadienį ten – Ooft!, Gerd Janson ir Timofey, ir tarptautiškesnio bei kokybiškesnio sąstato reikėtų gerai paieškoti... Beje, išduodu pirmoji – nuo spalio 8-osios, pirmadienio, antrajame Islandijos g. 4 aukšte nusės „Minimal Mondays“. Pasimatom.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS