1-800-DAINAD : BŪTA : 2011-ieji mirė, tegyvuoja 2012-ieji

2011-ieji naktinėje Lietuvoje buvo įdomūs. Vieniems atnešę karjeros aukštumas ir plačius užsienio horizontus, kitiems užvėrę duris, tretiems surinkę pilnas sales, ketvirtiems vis dar „už alų“. Eiti yra kur, klausimas tik, ko ieškai. Jei išgryninto skambesio ir subtilios aplinkos, paieškoti teks ilgėliau. Jei akcijų ir DJ festivalių – už kiekvieno kampo. Dabar, matyt, tiesiog metas, kai daugumai galvoti norisi mažiau, tiesiog kiekvieną savaitgalį persikrauti. Ir paskutinės metų šventės tai gana gerai įprasmino. Bet ar kada nors iš tiesų buvo kitaip?

Apie visus vakarėlius ir festivalius iš naujo čia tikrai nerašysiu – tam ir yra šis blogas, viskas suarchyvuota. Bet galiu paraginti prisiminti, kaip puikiai buvo „Sūpynės“, „Tundra“, „Yaga“, „Audioriver“ ar „Satta Outside“ – esminiai mano vasaros banginiai. Ir apskritai metus kažkaip geriausiai prisimenu visų pirma dėl festivalių. Gal kad jie tokie dideli ir gausūs, o savaitgaliai išsitęsia iki beprotybės? Artimiausias didžiųjų ir mažųjų scenų sezonas už pusmečio, kol kas žiūriu, kaip gyveno 2011-ieji.

Naujų dalykų, kaip ir kasmet, netrūko. Ir Vilniuje, ir Kaune, ir net Klaipėdoje, kuri už laužyto judėjimo sustiprinimą turi būti dėkinga labai jaunam ir labai entuziastingam Albertui, neseniai ėmusiam tvarkytis ir klube „Kingstown“. Kaunas ryškiausiai didžiuojasi, aišku, „Gargaru“, kuriame telpa ir Kastis su Donce, ir dainininkas Mantas, ir house, ir repas, ir „Mondayjazz“ melodijos. Universali, nes labai didelė ir industriškai minimalistinė erdvė – kitaip ir neišgyventum ilgiau nei sezoną. Dar į naktinį traukinį Kaune šokinėja šiaip jau kavinė, bet didžėjų labai mėgstama, „Kultūra“ ir labiau anekdotą, nei klubą (bet visai smagų anekdotą) primenančios „Kanklės“. Ir tai jau labai daug naujienų, kaip vieniems metams.

„Soul Box“ bandė atsidarinėti dar gegužę, planas pavyko tik aplink Žolines. Ir labai gerai – vasarą iš klubų mažai naudos, o rudeniop visi buvo pasiilgę stogų ir sienų, ypač naujų. Darbas kiekvieną dieną ir vakarą kartoja „Woo“ tradicijas – nesinori tikėti, kad ir istorija klubą ištiks ta pati. Bet kas per daug, tas nesveika – į pastaruosius „pliusus“ gruodį jau net nebenorėjau eiti, nes mintinai žinojau, kas kur stovės, kokį gėrimą gers, kurie didžėjai ką gros. Nuobodoka, bet neinant velniop kiekvieną savaitgalį „Soul Box“ kaip išeitis tikrai nėra bloga.

„Studio 9“ dar per nauji, kad įvertinčiau – neseniai pasakojau apie antrąją jų darbo dieną. Šventinių naktų programa labai didelio įspūdžio nepaliko – kažkoks viso ko jau pažįstamo mišinys. Truputį kaip visi, o norėtųsi šviežumo ir varduose, ir požiūryje. Laiko dar yra!

Vis dar nauji, bet jau įsibėgėję ir gana užtikrintai savo vietoje, atviroje underground skambesiui, besijaučiantys „Spot“ man daug artimesni už nesvetingą bei negausų (bent jau kai tenka užsukti) „48 cechą“. To jiems ir linkiu.

Nauju dariniu galima laikyti rugsėjį vykusį „Midnight Picnic“ – ir „Silence“, ir „Mondayjazz“, ir „Senoji Mokykla“ ir amerikietiško entuziazmo kupinas Zhill vienoje krūvoje gali tikrai daug, tik pirmas kartas kažkaip pritrūko parako. Tikiu, kad antra serija Vingio parke dar tikrai bus, su stipriais vardais ir rimtesniu minios palaikymu.

Praradimų šiokių tokių buvo. „Exit“, tiesa, į šią lentyną statyti galima tik iš dalies. Dešimtmetį Kauno mūrus drebinusią istoriją progressive house kadaise užvežęs klubas baigė. Iki renesanso Vilniuje dar keli mėnesiai, vadinasi, tarp paskutinio ir pirmo vakarėlio po „Exit“ iškaba bus praėję beveik metai. Ilgoka šiais skubiais laikais, ir išties įdomu, kokia forma klubas pražys sostinėje. Juk tikrai nebus taip, kaip Kaune – nei interjero, nei muzikos prasme. Nebe ta era, ne ta geografija.

Kasmet vis labiau bręstantis ir bujojantis „Satta Outside“ atėmė sattiškių energiją vykdyti baro veiklą sostinėje – na, labai apibendrinus ir persūdžius galima taip pasakyti. Turint laiko ir noro, matyt, kovoti su biurokratais būtų galima, bet ar verta? Darbą triskart per savaitę „Satta“ baigė kartu su pavasariu, ir dabar pakviečia tik visokiom ypatingom progom... Taip ir atprasti galima.

„Havana Social Club“ štai metų pradžioje hostino net keletą išsamių renginių – Splinterio šauniai įdirbtas Caspa vizitas man yra vienas ryškiausių klubinių prisiminimų pernai (čia dėl to, kad nebuvau Dubstep.lt gimtadienyje, che che che). O po vasaros ėmė ir nebegrįžo, tiesa, vieta vis dar yra ir vadinasi „Šokbariu“, bet dubstep čia užleido pozicijas lindyhopui. Kas irgi nėra blogai, juk ne visi yra reiveriai.

„Woo“ serialas baigėsi pavasarį, ir buvo jau tikrai laikas. Tiesiog. Karnavalais gyvas nebūsi...

Terasos? Taip, buvo jų vasarą. Bet tikrai nebuvo „terasų vasara“, kaip ne kartą girdėjau kalbant. Savaitgaliais vyko tiek festivalių, sodybų ir jūrų, kad stambesni šokiai po atviru Vilniaus dangum išpuldavo tik mėnuliui panorėjus. Pridėk dar faktą, kad Vilniuje nėra vietos, kuri neturėtų kaimynų, tad net naujasis „Vienuolyno kiemas“ neįsigarsino taip, kaip pridera elektroninei šokių muzikai. O „Vasaros terasoje“ netyliai vyko tik vakariniai koncertai. Žodžiu, viskas gerai, vasara, geras oras, gražūs žmonės, alus, muzika fone, bet tai ne klubai.

Kalbant apie muzikinę žiniasklaidą skaudu, kad vis mažiau ir rečiau beatnaujinamas Djscene.lt – vos keli išsamūs autoriniai straipsniai per metus, vėluojančios naujienos ir retai atnaujinamos esminės rubrikos. Metas kažką keisti. Kaip ir „Pravdai“, neseniai surengusiai abejotinos prasmės ir reikalingumo Naujokų apdovanojimus – kai tyli, tiksliau, kvėpavimą paveiksliukais iš interneto palaikai, visus metus, apsimesti ekspertu bet kurioje srityje nelabai pavyksta.

„Mix Subą“ su Loranu Vaitkumi vedžiau ištisus metus, spalį atšvęsti penkeri, o gruodį paspaustas „Stop“. Visiškai suprantu pavargusį Loraną, iš dalies ir dėl to, kad „ačiū“ šiais laikais išgirsti daug rečiau, nei prašymus ir reikalavimus, ir dėl to, kad penkeri metai – tikrai ilgas laiko tarpas vienam projektui. Žinau, bus naujų! Radijui vietos gyvenime dar tikrai yra.

Užtai puikios muzikos pernai sukurta bei sugrota daugiau negu proto. Ir net kalbant tik apie Lietuvą galima taip drąsiai sakyti. Vis augantis savų palaikymas privedė iki tikrai stiprios tautinės elektronikos scenos apmatų. Tiek įdomių lietuviškų live‘ų, kiek 2011-aisiais, dar nesu girdėjusi. Pridėk dar sužydėjusias podcastų serijas „Redubtor“ ar „Inner Soul Rhythm“ (tiesa, šie kažkodėl primigo), ir vakarėliams pasibaigus ausys džiaugiasi toliau. Turinys yra fantastiškas. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių visų pirma vertintų ir įvertintų jį, o ne įėjimo ir alaus kainas. Nes jos, patikėkit, tikrai nublanksta prieš muziką ir šios atlikėjus.

2012-ieji bus geresni. Linkiu to. Ir daugiau atvirumo bei mažiau nusistatymų. Palaikymo ir tikėjimo idėjomis. Savo – irgi. Negirdėtų nebijojimo ir domėjimosi toliau, nei domina. Išėjimo ne tam, kad pamestum galvą, o tam, kad atrastum kažką nauja. Pozityvaus nepasitenkinimo nekokybe ir suvokimo, kad idealių nebūna, o ypač idealių tau vienam ir visiems kitiems tuo pačiu. O gyvenimas jau pats nusigyvens, ypač naktinis. Gerų metų!